Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse inksto transplantacija atlikta panaudojant imlifidazę – fermentą, trumpam suskaidantį transplantacijai trukdančius antikūnus. Naują inkstą gavo 59 metų vilnietė Jelena, devynerius metus gyvenusi hemodializės ritmu.
Moteriai tinkamo donoro ilgą laiką nepavyko rasti dėl itin didelio imuninės sistemos įjautrinimo. Nors Jelena į transplantaciją buvo kviečiama ne kartą, tyrimai vis parodydavo, kad organas jai netinka. Viltis pamažu blėso, tačiau vienas netikėtas skambutis ir pačios pacientės sprendimas „Jeigu ne dabar, tai jau niekada“ pakeitė jos bei vyro Leonido gyvenimą.
Leonidas sako, kad žmonos artėjantis 60 metų jubiliejus tapo proga sulaukti geriausios įmanomos dovanos.
Kada atliekama inksto transplantacija?
Santaros klinikų Nefrologijos centro gydytoja nefrologė Eglė Ašakienė aiškina, kad inksto persodinimo prireikia išsivysčius galutinės stadijos lėtiniam inkstų nepakankamumui. Tuomet inkstai būna praradę apie 85–90 procentų funkcijos ir nebegali tinkamai išvalyti kraujo bei palaikyti gyvybiškai svarbių organizmo procesų.
Transplantacija yra viena iš pakaitinės inkstų terapijos rūšių, galinti pakeisti ilgalaikę hemodializę arba peritoninę dializę ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę. Geriausia, kai inkstas persodinamas dar nepradėjus dializės – tokia operacija vadinama išankstine transplantacija.
Jelenos atvejį komplikavo visiškas imunologinis įjautrinimas
Prieš dešimtmetį Jelenai diagnozuota sisteminė raudonoji vilkligė. Jai buvo taikomas aktyvus gydymas imunosupresantais ir pakaitinės plazmaferezės, tačiau inkstų pažeidimas toliau progresavo. Po metų pradėta hemodializė.
Ligai atsitraukus ir pasiekus sisteminės raudonosios vilkligės remisiją, Jelena įtraukta į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Vis dėlto kiekvieną kartą atlikus tyrimus nustatytos teigiamos kryžminės reakcijos, todėl transplantacijos atlikti nebuvo galima.
Gydytoja E. Ašakienė nurodo, kad pacientė buvo itin stipriai įjautrinta: ji buvo tris kartus nėščia, jai kelis kartus perpiltas kraujas, o imunologiniai tyrimai parodė 100 procentų įjautrinimą. Nepaisant taikytų medicininių procedūrų, per visus laukimo metus tinkamo donoro rasti nepavyko.
Kodėl antikūnai gali sutrukdyti persodinti inkstą?
Prieš transplantaciją atliekami išsamūs imunologiniai tyrimai. Jie padeda įvertinti, ar donoro organas recipientui tinkamas ir kokia būtų jo atmetimo rizika. Žmogaus ląstelių paviršiuje yra iš tėvų paveldimų žmogaus leukocitų antigenų, arba ŽLA. Pagal šiuos žymenis imuninė sistema atskiria organizmo ląsteles nuo svetimų.
Tiriami tiek recipiento, tiek donoro ŽLA antigenai ir jų suderinamumas. Taip pat nustatoma, ar recipiento kraujyje nėra antikūnų prieš svetimus ŽLA antigenus. Jie gali susiformuoti po nėštumų, kraujo perpylimų ar ankstesnių transplantacijų. Antikūnų kiekis bei sudėtis laikui bėgant keičiasi, todėl laukiančiųjų transplantacijos kraujo serumas tikrinamas maždaug kas tris mėnesius.
Atsiradus donorui atliekamas kryžminės reakcijos tyrimas. Juo nustatoma, ar recipiento kraujyje esantys antikūnai neatpažins konkretaus donoro ląstelių kaip svetimų. Teigiamas atsakymas reiškia, kad antikūnai gali pažeisti persodintą organą ir sukelti jo atmetimą, todėl toks inkstas recipientui paprastai netinka. Santaros klinikų Laboratorinės medicinos centro Klinikinės imunologijos ir kraujo perpylimo laboratorijos medicinos biologė dr. Laimutė Jurgauskienė pabrėžia, kad svarbu žinoti ne tik tai, jog žmogus laukia inksto, bet ir kokiems donorų antigenams jo imuninė sistema yra jautri.
Imlifidazė suteikė galimybę, kurios anksčiau nebuvo
Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas teigia, kad Jelenos situacijoje įprasti gydymo ir imuninio jautrumo mažinimo būdai buvo išbandyti, tačiau kryžminė reakcija su kiekvienu donoru išlikdavo teigiama.
Imlifidazė veikia tarsi molekulinės žirklės: per kelias valandas suskaido kraujyje esančius IgG antikūnus, įskaitant tuos, kurie nukreipti prieš donoro audinius. Tuomet kryžminė reakcija tampa neigiama ir atsiranda trumpas imunologinis laikotarpis, per kurį galima atlikti transplantaciją.
Kadangi Lietuvoje toks gydymas taikytas pirmą kartą, Santaros klinikos jam pradėjo ruoštis iš anksto. Specialistai lankėsi pirmaujančiuose Europos transplantacijos centruose, kuriuose imlifidazė jau naudojama, ir mokėsi atrinkti pacientus, suderinti vaisto skyrimo, kryžminės reakcijos tyrimo bei operacijos laiką, taip pat stebėti pacientą po transplantacijos.
Pasak prof. M. Miglino, šis gydymo būdas skirtas tik griežtai atrinktiems pacientams, kurių kraujyje yra antikūnų beveik prieš visus potencialius donorus ir kurie kitomis priemonėmis inksto greičiausiai nesulauktų. Po transplantacijos būtina atidi priežiūra, nes antikūnai gali sugrįžti po kelių dienų ar savaičių. Todėl reguliariai atliekami jų tyrimai, prireikus daroma persodinto inksto biopsija ir pasirengiama biologinių vaistų terapijai.
Profesorius sako, kad Jelenos istorija parodė: net pacientai, kurie daug metų girdėjo, jog transplantacija neįmanoma, Lietuvoje gali turėti realią galimybę gyventi be dializės.
Dializė devynerius metus reguliavo visą šeimos gyvenimą
Tiksli Jelenos inkstų funkcijos nepakankamumo priežastis nenustatyta. Gydytojai neatmetė ryšio su sistemine raudonąja vilklige, tačiau didžiausia kliūtis tapo itin sudėtinga imunologinė situacija.
Leonidas prisimena, kad medikai šeimai buvo paaiškinę, jog Lietuvoje tokių pacientų yra vos keli, todėl transplantacija bus ypač sudėtinga.
Devynis metus Jelenos dienotvarkę diktavo hemodializė. Vyras pasakoja, kad būdavo labai sunkių dienų ir naktų, kai žmona negalėdavo užmigti. Jai kildavo kraujospūdis, skaudėdavo kojas, atsirasdavo kitų negalavimų. Dializei reikalingą fistulę teko operuoti ne vieną kartą, o rankoje susiformavę gumbai vertė ją net vasarą slėpti ranką.
Kas antrą dieną vykstanti procedūra ribojo abiejų sutuoktinių galimybes keliauti. Kiekvienam išvykimui reikėdavo iš anksto rasti dializės centrą, susitarti dėl procedūrų ir viską suderinti su gydymo grafiku.
Kiekvienas kvietimas į transplantaciją kėlė ne tik viltį
Jelena anksčiau jau buvo kviesta į transplantaciją. Du kartus sutuoktiniai vyko į Kauną, tačiau po tyrimų paaiškėdavo, kad dėl imunologinio nesuderinamumo operacijos atlikti negalima.
Po tokių patirčių nauji skambučiai šeimai sukeldavo ir nerimą. Leonidas pasakoja, kad jie net prašydavo iš anksto patikrinti, ar kelionė tikrai prasminga, nes pacientę vargino kelias, tyrimai, laukimas ir grįžimas namo. Po daugelio metų šeima beveik buvo praradusi viltį.
Tačiau vieną dieną vėl suskambo telefonas. Šį kartą Jelena nusprendė nebedvejoti. Nors abu bijojo, kad scenarijus pasikartos, moteris pareiškė: „Viskas, važiuojam. Jeigu ne dabar, tai jau niekada.“ Jie išvyko į Santaros klinikas ir šį kartą namo grįš su nauju inkstu.
Transplantacija pavyko – šeima vėl planuoja keliones
Jelenai persodintas donoro inkstas pradėjo veikti, o pirmieji rezultatai, pasak Leonido, teikia optimizmo. Sutuoktiniai dėkoja visai transplantacijos komandai – gydytojams, slaugytojams, laboratorijos specialistams ir kitiems prie pacientės gydymo prisidėjusiems žmonėms.
Ypač daug dėkingumo Leonidas išreiškia donorui ir jo artimiesiems. Jis pasakoja už donorą uždegęs žvakutę bažnyčioje ir pabrėžia, kad šis žmogus dalį savęs atidavė kitiems, taip pat ir jo žmonai.
Prieš transplantaciją Leonidas žmonos jubiliejaus proga buvo suplanavęs kelionę į Kanarų salas. Jis net buvo radęs dializės centrą ir pradėjęs derinti procedūras, tačiau sulaukus kvietimo operacijai kelionės teko atsisakyti. Dabar sutuoktiniai vėl gali planuoti išvykas, kurių ilgus metus neleido dializės grafikas.
Paklaustas, kodėl visą šį laiką taip rūpestingai lydėjo žmoną, Leonidas atsako, kad ją labai myli.
Santaros klinikų Chirurgijos klinikinės grupės vadovas dr. Albertas Čekauskas pabrėžia, jog sudėtingos inkstų transplantacijos yra ne tik chirurginis išbandymas. Jų sėkmę lemia transplantacijos chirurgų, nefrologų ir imunologų bendradarbiavimas, pasirengimas bei sukaupta patirtis.
Dr. A. Čekauskas dalyvavo donoro inksto paėmimo operacijoje – tai pirmasis atsakingas chirurginis transplantacijos etapas. Jo teigimu, centre sukauptos žinios leidžia atlikti vis sudėtingesnes operacijas ir suteikti transplantacijos galimybę pacientams, kuriems dėl imunologinio nesuderinamumo ji anksčiau buvo sunkiai prieinama.
Inkstų transplantacijos Santaros klinikose
2024–2025 metais Santaros klinikose atliktos 128 inkstų transplantacijos: 2024 metais – 62, iš jų 3 iš gyvo donoro, o 2025 metais – 66, iš jų 2 iš gyvo donoro.
Operacijos iš gyvo ir mirusio donoro atliekamos ir tuomet, kai donoro bei recipiento kraujo grupės nesutampa. Gyvo donoro inkstas pašalinamas laparoskopiniu būdu arba naudojant robotinę inksto eksplantacijos sistemą.
Centre taip pat atliktos kombinuotos dviejų organų transplantacijos iš to paties donoro: kepenų ir inksto bei širdies ir inksto.
Galutinį inkstų nepakankamumą gali lemti įvairios progresuojančios lėtinės ligos:
- Cukrinis diabetas – viena pagrindinių priežasčių pasaulyje; diabetinė nefropatija ilgainiui negrįžtamai pažeidžia inkstų kraujagysles.
- Arterinė hipertenzija – nekontroliuojamas aukštas kraujospūdis pažeidžia inkstų arterijas ir glomerulus.
- Glomerulonefritas – įvairios kilmės inkstų kamuolėlių uždegimas.
- Policistinė inkstų liga – paveldimas sutrikimas, kai inkstuose susidariusios cistos palaipsniui išstumia sveiką audinį.
- Sisteminės ligos ir vaskulitai – pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė ar kraujagyslių uždegimai, pažeidžiantys organų sistemas.
- Įgimtos šlapimo takų anomalijos.