Laidotuvių papročiai Lietuvoje pamažu keičiasi. Anksčiau velioniai dažniausiai būdavo šarvojami namuose, o atsisveikinimas trukdavo tris dienas. Dabar dažniau pasirenkamos šarvojimo salės, o ceremonija neretai sutrumpėja iki poros dienų. Kinta ne tik laidotuvių organizavimas, bet ir pats atsisveikinimo su mirusiuoju būdas.
Apie vis dažniau pasirenkamą asmeniškesnį atsisveikinimą pasakojo Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorė Jolanta Sprainaitienė.
Šalia karsto ar urnos atsiranda mirusiojo daiktai
Per atsisveikinimo ceremonijas vis dažniau šalia karsto ar urnos galima pamatyti velioniui priklausiusius daiktus. Pavyzdžiui, per Gintauto Kirkilos-Klarko laidotuves buvo padėta jo skrybėlė.
J. Sprainaitienė teigė pati susidurianti su atvejais, kai šeimos nori, kad ceremonija kuo labiau atspindėtų išėjusio žmogaus gyvenimą ir asmenybę.
Prie karsto arba į atsisveikinimą artimieji atneša tai, kas velioniui buvo svarbu: mėgstamą knygą, akinius, šukas, cigaretes, degtukus, nuotraukas, muzikos instrumentą, sporto reikmenis, darbo įrankius ar kitus asmeniškai reikšmingus daiktus. Vaikams dažnai paliekami jų mėgstamiausi žaislai.
Direktorė neskubėjo šio papročio vadinti nauja tradicija. Pasak jos, svarbiausia, kad ceremonija atspindėtų velionio charakterį, jo gyvenimą ir tai, kas jam buvo reikšminga.
Asmeniniai daiktai neretai tampa simboliniu prisiminimu apie žmogų. Jie padeda artimiesiems matyti velionį ne vien kaip išėjusįjį, bet ir kaip konkrečią asmenybę.
J. Sprainaitienė pabrėžė, kad kiekviena šeima renkasi savaip: vieniems toks atsisveikinimas atrodo prasmingas, kiti lieka prie tradicinės ceremonijos. Svarbiausia, kad pasirinkimas būtų priimtinas šeimai ir išreikštų pagarbą mirusiajam.
Prie velionio atneša net jo parašytas knygas
Pasak pašnekovės, laidotuvėse kartais dalijamos paties velionio parašytos knygos arba leidiniai apie jį.
Ji prisiminė ir jautrų atvejį, kai vyras visą gyvenimą nešiojo akinius. Šeima norėjo, kad jis su jais būtų ir per atsisveikinimą, tačiau artimieji abejojo, ar taip elgtis tinkama.
Laidojimo rūmų darbuotojai paskatino vadovautis tuo, kas velioniui buvo įprasta ir geriausiai jį apibūdino. Galiausiai akiniai jam buvo uždėti, todėl žmogus buvo išlydėtas būtent taip, kaip artimieji buvo įpratę jį matyti.
Nors kitiems tokia detalė galėtų pasirodyti nereikšminga, šeimai ji turėjo didelę prasmę. Artimieji galėjo matyti mylimą žmogų tokį, koks jis buvo daugelį metų.
J. Sprainaitienės teigimu, tokios asmeninės detalės atsisveikinimui suteikia daugiau jaukumo, artumo ir prasmingumo. Ji mano, kad žmonės tampa laisvesni, o griežtų taisyklių lieka mažiau. Išlydint artimąjį su jam įprastais daiktais, šeimai dažnai būna ramiau.