Keliautojas Aurimas Valujavičius, tęsdamas istorinę 5600 kilometrų kelionę baidare Misūrio ir Misisipės upėmis, naujausiame „YouTube“ vaizdo įraše parodė savo ekspedicijos kasdienybę.
Plaukdamas Misisipės upe jis išbandė saulės baterijų veikimą, nagrinėjo Amerikos upių transporto ekonomiką ir ieškojo tinkamos vietos nakvynei laukinėje pakrantėje.
Pakrantėje – neįveikiamos medienos užtvaros
Po daugiau nei 40 kilometrų irklavimo ieškodamas, kur apsistoti, A. Valujavičius susidūrė su išskirtiniu Misisipės kraštovaizdžiu. Po potvynio upė į krantą išnešė daugybę navigacinių bujų, kurių tarnybos dar nespėjo surinkti. Tarp vandens užlietų krūmų keliautojas pastebėjo ir išmestų šaldytuvų.
Vis dėlto labiausiai jį nustebino ne pavienės stambios atliekos, o tai, kad upėje beveik nematyti plastiko šiukšlių. A. Valujavičius teigė, jog nors šaldytuvų ir kitų radinių pasitaiko, Misisipėje neplaukioja daugybė butelių ar kitų plastikinių atliekų. Jo vertinimu, upę daugiausia užteršė rąstai ir kita mediena, o plastiko kiekiai yra labai maži, ypač palyginti su tuo, ko būtų galima tikėtis po potvynio.
Keliautojas taip pat pažymėjo, kad vanduo atrodo rudas ir drumzlinas dėl molio bei dumblo, tačiau plastiko nuolaužų jame beveik nėra.
Didžiausia kliūtimi tapo pats patekimas į krantą. Srovė buvo sunešusi ištisus rąstų kalnus, kurie neleido baidare pasiekti sausumos. Maždaug pusantros valandos plaukęs pakrante A. Valujavičius nerado nė vienos smėlio salelės, tačiau viename pakrantės plyšyje pamatė laukinės gamtos apsuptą vietą.
Juokavo apie didžiausią laužą pasaulyje
Matydamas šimtus metrų nusidriekusius medienos plotus, keliautojas pajuokavo, kad visus palaidus Misisipės rąstus būtų galima sukrauti į vieną krūvą ir užkurti didžiausią laužą pasaulyje. Jis pridūrė, kad tokiai užduočiai neturi pakankamai „supergalių“.
Artėjant vakarui, A. Valujavičius pasirinko sausą, mažiau drėgną ir nuo uodų tinkamesnį šlaitą. Kadangi pakrantė buvo apaugusi tankia augmenija, kelią iki vietos jam teko prasiskinti pačiam – tam jis panaudojo lenktinį peilį ir nupjovė kelias šakeles.
Įsikūręs keliautojas iš virtusio rąsto pasidarė suoliuką. Šią Misisipės atkarpą jis palygino su ankstesniais maršruto ruožais, kuriuose buvo daug smėlio, akmenų, kalnų ir žvyro, o medžių beveik nepasitaikydavo.
Šįkart situacija buvo visiškai kitokia: pakrantės, pasak A. Valujavičiaus, priminė džiungles, o malkų aplinkui buvo daugiau nei pakankamai – jų jis galėjo traukti tiesiai iš upės.