Rudenį, ilgėjant vakarams ir artėjant Visų Šventųjų bei Vėlinių dienoms, dažnas prisimena anapilin išėjusius artimuosius. Tačiau UAB „Laidojimo paslaugų centro“ tanatopraktikui Vitaliui Dauparui mirtis, pagarba mirusiajam ir pasiruošimas atsisveikinimui yra kasdienio darbo dalis.
Vitaliui šioje srityje sukako vieneri darbo metai. Jo pareigos reikalauja kruopštumo, atsakomybės ir pagarbos: jis rūpinasi skrodimais, prausia, aprengia, padažo mirusiuosius ir paruošia juos paskutiniam susitikimui su šeima.
Su naujienų portalu tv3.lt vyras pasidalijo tuo, ko paprastai nemato pašaliniai. Jis papasakojo apie darbo kasdienybę, paaiškino, ar mirusieji gali pajudėti ar išleisti garsą, taip pat atskleidė, ar dėl darbo tenka sapnuoti naktimis.
Tv3.lt pradeda naują straipsnių ciklą „Už kadro“. Jame bus pristatomos įvairios profesijos, jų atstovai ir karjeros pasirinkimai, o skaitytojai kviečiami pažvelgti į tai, kas iš šalies dažnai lieka nepastebėta.
Susidomėjimas mirtimi prasidėjo dar vaikystėje
Pasak Vitalio, mirtis, kaip neišvengiama gyvenimo dalis, jį domino nuo mažens. Ši tema jam atrodė paslaptinga, todėl smalsumas nuolat skatino galvoti, kas slypi už jos.
Pirmą kartą su mirtimi jis susidūrė vaikystėje, viešėdamas pas močiutę. Tuomet rado žiurkės nudobtus viščiukus ir nusprendė juos palaidoti. Vėliau, nugaišus kokiam nors gyvūnui, Vitalis vis surengdavo jam laidotuves.
Studijuodamas vadybą kolegijoje jis turėjo parengti verslo planą. Tuomet pasirinko sukurti laidojimo paslaugų įmonės planą, nes ši idėja pasirodė įdomesnė.
Vyras pasakojo, kad jam visada buvo artimos ir kapinės. Jis mėgdavo jose vaikščioti bei pastebėdavo išskirtinę estetiką. Nuo jaunystės Vitalis taip pat klausėsi sunkiosios muzikos ir, kaip pats sakė, „pankavo“.
Tanatopraktiko darbas jį patraukė noru viską suprasti iš arti. Anksčiau jis buvo dirbęs panašų administracinį darbą, tačiau šįkart norėjo ne tik organizuoti procesus, bet ir tiesiogiai prisidėti prie žmogaus paruošimo.
Tuo metu Vitalis norėjo keisti profesinę kryptį, o tanatopraktiku jau dirbo ilgametis jo bičiulis. Vyras draugui buvo užsiminęs, kad atsiradus laisvai vietai norėtų išbandyti save. Prieš metus tokia vieta atsirado, bičiulis paskambino ir pakvietė prisijungti.
Pirmosiomis dienomis su mirusiaisiais susijęs darbas Vitalio negąsdino. Daugiausia nerimo kėlė ne pati aplinka, o klausimas, ar pavyks viską atlikti tinkamai. Kolegos jį padrąsino, o su kiekviena užduotimi jis vis geriau susitvarkė. Vis dėlto ir dabar kartais tenka imtis darbų, kurių anksčiau nėra atlikęs, todėl tuomet nerimauja dėl rezultato.
Kaip prasideda tanatopraktiko darbo diena?
Vitalio rytas prasideda panašiai kaip daugelio kitų darbuotojų – nuo darbo kompiuteriu. Aštuntą valandą atvykęs į darbą jis pirmiausia patikrina, kokios užduotys laukia.
Visa informacija tvarkoma centralizuotoje sistemoje, nes įmonė turi ne vieną padalinį. Joje matyti užsakymų skaičius ir terminai, iki kada mirusieji turi būti paruošti.
Prieš pradėdami darbą darbuotojai patikrina, ar vietoje yra kūnas, karstas ir drabužiai. Įprastai užduotys atliekamos dviese, todėl planas aptariamas su kolega. Vadybininkas taip pat nurodo, kuriuos darbus būtina atlikti pirmiausia, ypač jei kūną vėliau reikės vežti į kitą miestą.
Susiplanavęs dieną Vitalis imasi praktinių užduočių. Pirmiausia jis nueina prie šaldytuvo ir pasiima maiše esantį kūną.
Atsegus maišą paaiškėja, ką teks atlikti. Nors informacija apie mirties aplinkybes paprastai būna pateikta iš anksto, reali situacija gali būti pasikeitusi. Pavyzdžiui, dokumentuose nurodyta patamsėjusi veido oda vėliau gali atrodyti šviesesnė, jei pakėlus galvą kraujas nuteka žemyn. Tačiau gali būti ir priešingai, todėl tik atidaręs maišą specialistas įvertina tikrąją būklę.
Vėliau mirusysis perkeliamas į specialias patalpas. Vienoje iš jų kūnas prausiamas ir ruošiamas, o kitoje atliekamas aprengimas, makiažas bei baigiamieji darbai.
Labiausiai paveikia vaikų ir savižudžių mirtys
Nors gali atrodyti, kad toks darbas ilgainiui turėtų susilpninti emocijas, Vitalis teigė, jog jam sunkiausios yra vaikų ir jaunų žmonių mirtys, taip pat savižudybės.
Vyresnio amžiaus žmogaus mirtis dažnai suvokiama kaip natūralus gyvenimo etapas: senatvę galiausiai pakeičia mirtis. Tačiau vaikų ir jaunų žmonių netektys kelia beprasmybės bei gailesčio jausmą dėl dar nepatirto ir neįgyvendinto gyvenimo.
Savižudybės taip pat stipriai paveikia. Tokiais atvejais Vitalis ima svarstyti, kas žmogui nutiko, ką jis išgyveno ir kodėl priėmė tokį sprendimą. Neseniai jis matė stiprų, sveikai atrodžiusį vyrą ir galvojo, kas turėjo atsitikti, kad šis žmogus nuspręstų pasitraukti iš gyvenimo.
Paklaustas, kokia darbo diena jam atrodo sunkiausia, tanatopraktikas nurodė tas, kai būna daug užsakymų. Šis darbas reikalauja fizinių pastangų: tenka kilnoti ir judinti kūnus, daug vaikščioti bei atlikti įvairias procedūras.
Dar daugiau jėgų prireikia dirbant su didelio svorio žmonėmis. Tokiais atvejais reikia papildomo pasiruošimo, viskas užtrunka ilgiau, o pakelti ir perrengti kūną būna sudėtingiau. Jei per vieną dieną pasitaiko keli tokie atvejai iš eilės, darbo diena tampa ypač sunki.