Marijampolę kadaise garsino „Raikinais“ vadinta grupuotė, laikyta viena įtakingiausių miesto gaujų. Jos lyderiu buvo Raimondas Burba, pravarde Raikinas, o tarp svarbiausių bendražygių minėtas N. K., vadintas Tryduku arba Stalčiumi.
1995 metais abu vyrai, be kitų nusikaltimų, buvo kaltinami nusikalstamos gaujos organizavimu ir jos veikla. Vis dėlto teisme nebuvo įrodyta, kad „Raikinai“ atitiko organizuotos gaujos požymius: neturėjo bendros kasos, aiškaus narių skaičiaus ir pareigų pasiskirstymo, sistemingų susirinkimų bei kitų tokioms struktūroms būdingų bruožų. Apie šią istoriją rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003 metų archyvuose.
Grįžęs iš įkalinimo vietos subūrė pasekėjus
Marijampolės policija R. Burba vėl susidomėjo po jo grįžimo į miestą 1992 metų rudenį. Į įkalinimo vietą jis buvo pasiųstas dėl stambios vagystės iš tuometinio Putliųjų verpalų fabriko. Paskirta ketverių metų bausmė taip ir nebuvo atlikta visa – namo vyras sugrįžo praėjus kiek daugiau nei pusei termino.
Pasakojama, kad iš pradžių R. Burba veikė kartu su Arūnu Jakštu ir jo aplinka. Asmenys, policijos laikyti liudininkais ar nukentėjusiaisiais automobilių vagysčių ir chuliganizmo bylose, po susitikimų su šiais vyrais pakeisdavo ankstesnius parodymus. Pareigūnams tai kėlė ir rūpesčių, ir klausimų.
Vėliau susiformavo atskiras Raikino pasekėjų ratas, kuriam su „Jakštais“ buvo nepakeliui. Pareigūnai prisimena, kad R. Burba kartais drausmindavo brutaliai besielgusius skustagalvius. „Jakštų“ nariui Benderiui po gatvės muštynių jis ne kartą esą primindavo, kad norint išlikti laisvam ir nepakliūti į policijos akiratį reikėtų mažiau šiukšlinti.
Toks elgesys, tikėtina, padėjo R. Burbai pelnyti kitų nusikaltėlių autoritetą. Taip pat buvo kalbama, kad jis mėgdavo pasakoti apie ryšius su Kauno „šeimomis“ ir net vadindavo save Kauno paskirtu Marijampolės gubernatoriumi.
Po automobiliu paslėptas sprogmuo
R. Burba kartu su Tryduku, Rimantu Leonavičiumi-Ruoniu, Raimondu Stebuliausku-Rolke ir kitais bendrais reketavo smulkiuosius Marijampolės verslininkus, siūlydami jiems savo „stogą“. Jie taip pat bandė kontroliuoti automobilių turgų. Įbauginti verslininkai kartais mėgindavo per pažįstamus, susijusius su „Raikinais“, susitarti dėl mažesnės mėnesinės duoklės.
Norą kreiptis į policiją neretai pakeisdavo baimė. Pareiškimą ketinusiems pateikti verslininkams jau kitą vakarą namuose pasirodydavo Raikino aplinkos žmonės. Nors šie vyrai išoriškai elgdavosi mandagiai, brangūs kvepalai ir masyvios grandinės kontrastavo su užuominomis apie šeimos bei vaikų ateitį.
Verslininkai įtarė, kad informaciją reketuotojams perduoda teisėsaugos darbuotojai, tačiau pareigūnai tai neigė. Jų aiškinimu, gavus pareiškimą įtariamasis būdavo kviečiamas į policiją ir supažindinamas su kaltinimais. Todėl reketuotojas ir taip galėjo suprasti, kas jį apskundė ir dėl ko.
„Raikinai“ siekė pinigų ir iš didesnių Marijampolės verslininkų. Šie, nenorėdami samdytis nepažįstamų gatvės vyrų „stogo“, rinkosi asmens ar įmonių apsaugą. Pareigūnai neatmetė, kad keli 1993 metais mieste įvykę ir neištirti sprogimai galėjo būti reakcija į reketininkams nepaklususių verslininkų elgesį.
1993 metų balandžio 2-osios priešpietę sprogimas įvyko Geležinkelio gatvėje, viename iš daugiabučių, kuriame su šeima nuomojosi butą R. Burba. Tą rytą susprogo automobilis „Audi 80“, į kurį ką tik buvo įsėdęs Raikinas. Jis spėjo nuvažiuoti maždaug dešimt metrų. Automobilis virto metalo laužu, o dviejų gretimų daugiabučių languose išbyrėjo stiklai. R. Burba buvo sunkiai sužalotas, jam amputuota viena koja.
Ilgą laiką jo būklė išliko sunki. Pasikėsinimą tirę pareigūnai R. Burbą laikė nukentėjusiuoju, tačiau jis nieko nekaltino ir su teisėsauga nebendravo. Buvo nustatyta, kad sprogmuo pritvirtintas po automobilio kapotu, bet nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai iki šiol neįvardyti. Neatmetama versija, kad išpuolis galėjo būti konkuruojančių nusikaltėlių darbas, kilus konfliktui dėl įtakos sričių.
Vienos kojos netekęs lyderis atsidūrė teisiamųjų suole
Kol R. Burba gydėsi ligoninėje, gaujos reikalus tvarkė jo žmonos svainis Juozas Viliūnas, pravarde Teofilė, taip pat Trydukas, Rolkė, Ruonis ir pusbrolis Edgaras Krunkauskas-Raikinukas. Pareigūnų teigimu, E. Krunkauskas suklydo, kai rinkdamas duokles iš valiutos keitėjų dalį pinigų pasisavino ir apie tai nepranešė Raikinui. Sužinojęs apie tai, lyderis pasikvietė pusbrolį į ligoninę, jį išbarė ir pašalino iš gaujos.
R. Burba netrukus įrodė, kad negalia nesustabdė jo veiklos. Praėjus vos keturiems mėnesiams po sprogimo, jis su draugais vakarojo restorane „Alga“. Kilus konfliktui su barmenu, įsikišo tame pačiame pastate buvę banko apsaugos policininkai ir paleido kelis įspėjamuosius šūvius. Vienakojis Raikinas pasipriešino pareigūnams: vienam smogė į galvą, o kitam, bandžiusiam jį sulaikyti iki policijos atvykimo, trenkė ramentu.
R. Burba buvo suimtas. Po pusantro mėnesio sulaikytas ir Trydukas, apkaltintas turto prievartavimu pagal Prevencinio sulaikymo įstatymą. Keli kiti įtariami grupuotės nariai nuo teisėsaugos pasislėpė.
Už pasipriešinimą pareigūnams ir verslininkų reketavimą R. Burba nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo. Kaltinimus, ypač dėl reketo, neigęs vyras teisme pareiškė, kad vieno smulkaus verslininko duoklės imti negalėjo, nes šį esą reketavo jo konkurentas A. Jakštas. Tame pačiame procese N. K. pripažintas kaltu dėl reketo ir nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Kitų „raikinų“ bylos atskirtos, o gaujos sukūrimo faktas nebuvo įrodytas.
Vėliau teismas nuteisė ir E. Krunkauską-Raikinuką. Už turto prievartavimą ir chuliganizmą jam skirta pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmė. Įrodyta, kad laikotarpiu, kai po sprogimo Raikinas gulėjo ligoninėje, pusbrolis iš turgaus kioskų prekeivių kas mėnesį rinko po 50 litų. Verslininkams jis esą gyrėsi prižiūrintis vienuolika „taškų“ ir rodydavo užrašų knygelę su „saugomų“ žmonių pavardėmis.
Po kalėjimo – klubas ir bendrovės
Į laisvę R. Burba grįžo 1999 metų pradžioje. Marijampolėje buvo kalbama, kad jį, nors ir neįgalų, globoja buvę bei nauji aplinkos žmonės. Netrukus vyras įsigijo kojos protezą ir mieste vaikščiojo taip, kad atrodė visiškai sveikas.
Vėliau buvęs reketininkas įsteigė neįgaliųjų klubą „Siekis“. Vietos žiniasklaidai jis noriai pasakodavo apie klubo narių sporto rezultatus, tačiau savo praeities ir gyvenimo po kalėjimo nekomentuodavo. Naujiems pažįstamiems R. Burba dažniausiai palikdavo ramaus ir kuklaus žmogaus įspūdį.
Tarp jo aplinkos žmonių buvo Hansu vadinamas Vitalijus Janulis, įvardijamas „Siekio“ buhalteriu, Remigijus Berneckas, Robertas Jakštys-Robė ir Darius Abraitis. ONTT duomenimis, prie R. Burbos buvo priskiriama apie 30 kriminaline veikla policijai žinomų asmenų. Kai kurie jų pastebėti bendraujantys su Šiaulių Baraniu ar Kauno Henyte. Pats R. Burba tuo metu buvo vadinamas „Siekio“ pirmininko pavaduotoju.
2000 metais „Raikinai“ ėmėsi legalizuoti ankstesnes ir gaunamas nusikalstamas lėšas. Tam buvo įkurta UAB „Blakštas“. Spaudoje skelbta, kad nesulaukusi teisėsaugos dėmesio grupuotė, laikyta viena finansiškai stipriausių ir labiausiai organizuotų, pradėjo privatizuoti nekilnojamąjį turtą. Pareigūnai pripažino suprantantys, jog buvę nusikaltėliai gali naudoti „nešvarius“ pinigus, tačiau naują turtą perka teisėtai, laikydamiesi įstatymų.
Didelio marijampoliečių dėmesio sulaukė miesto centre Raikino aplinkos žmonių vardu įsigytas restoranas „Egzotika“, garsėjęs kiniškais patiekalais. Miestiečiai jį vadino pirmuoju legaliu banditų tašku. Restoranas veikė neilgai – vėliau patalpose įsikūrė kiti šeimininkai.
Vėliau, teisėsaugos duomenimis, įsteigta UAB „Artopolas“, užsiimanti nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto nuoma. Bendrovė registruota „Raikino“ statytinių ir giminaičių vardu. Šalia R. Burbos pavardės buvo minima ir Žydrūno Buzo, 30 metų marijampoliečio verslininko, anksčiau pagarsėjusio indėlininkų pinigų iššvaistymu, pavardė.
R. Burbos kaip sąžiningo ir pasiturinčio verslininko įvaizdis buvo kuriamas toliau. Kadaise vienu įtakingiausių nusikaltėlių laikytas marijampolietis buvo matomas su žinomais miesto verslininkais ir įmonių vadovais, susibūrusiais į futbolo klubą bei rėmusiais komandą „Sūduva“. „Akistatos“ šaltinių teigimu, R. Burba klubui skyrė 10 000 litų. Vis dėlto dalis klubo narių, baimindamiesi apkalbų ar tiesiog neturėdami su jo aplinka bendrų temų, susitikimuose šios kompanijos vengė.
R. Burba turi šeimą – sūnų ir dukterį, abu jau perkopusius paauglystę. ONTT duomenimis, jis oficialiai išsiskyręs, tačiau su žmona tebegyvena. Prieš pusantrų metų jo žmona policijai pranešė, kad ją dėl neaiškių priežasčių persekiojo nepažįstami asmenys: sustabdę gatvėje jie uždengė jai galvą, įsodino į automobilį, nuvežė maždaug porą kilometrų kapinių link ir paleido.
Tyrimą atlikę pareigūnai vėliau teigė, kad šio pasakojimo patvirtinti nepavyko, todėl moters pareiškimą linko laikyti melagingu. Kodėl jai galėjo prireikti tokios istorijos arba ar tai buvo ilgą ir sunkų šeiminį gyvenimą patyrusios moters kliedesys, pareigūnai atsakymo neturėjo.