„Tą pirmadienį turėjau parsivežti Matą iš ligoninės, tačiau namo grįžau viena“, – skaudžiausią savo gyvenimo patirtį prisimena Julija Plačienė.
Prieš aštuonerius metus moteris susilaukė trečiojo vaiko. Matas gimė per anksti, o jo gyvybė ligoninėje užgeso taip ir nepasiekus namų.
Spalio 15-ąją, minint Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo dieną, Julija sutiko papasakoti apie kelią, kurį tenka nueiti vaikelį praradusiai šeimai. Ji pabrėžia, kokia svarbi tėvams galimybė paskutinėmis akimirkomis pabūti su savo vaiku ir kaip aplinkinių elgesys kartais dar labiau apsunkina gedėjimą.
Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ duomenimis, Lietuvoje kasmet anksčiau laiko gimsta apie 5–6 proc. naujagimių. Nors neišnešiotų kūdikių išgyvenamumo rodikliai šalyje yra aukšti, priešlaikinis gimimas vis dar išlieka pagrindine vaikų iki penkerių metų mirties priežastimi.
Apie savo išgyvenimus Julija viešai prabilo tik po daugelio metų. Po sūnaus netekties jai atrodė, kad aplinkiniai negali suprasti jos skausmo. Be to, ji nebuvo girdėjusi istorijos apie neišnešiotą kūdikį, kurio likimas susiklostė tragiškai. Todėl šiandien ji pasakoja savo ir Mato istoriją.
Julija prisimena tuo metu galvojusi, kad yra vienintelė, kuriai nepavyko, ir ilgai kaltino save.
Matas pats nekvėpavo
Dėl netikėtai prasidėjusio priešlaikinio gimdymo Matas gimė 29-ąją nėštumo savaitę. Jis buvo 34 cm ūgio ir svėrė vos 900 gramų.
Gimęs kūdikis nepradėjo verkti, todėl Julija manė, kad jis neišgyveno. Ji apie tokių mažų naujagimių išgyvenamumą beveik nieko nežinojo ir iš pradžių manė, kad patyrė persileidimą. Tik vyras, aplankęs ją ligoninėje, pasakė matęs sūnų – su kojinytėmis ir prijungtą prie aparatų.
Pati Julija Matą pamatė ne iš karto, nes po gimdymo dėl stipraus uždegimo jai reikėjo gydymo. Išvydusi vaiką ji nesuprato, kaip toks mažylis gali būti jos sūnus ir kas apskritai vyksta.
Matas negalėjo kvėpuoti savarankiškai. Jis taip pat patyrė sepsį, jam buvo atlikta žarnyno operacija ir perpiltas kraujas. Vis dėlto berniukas pamažu stiprėjo. Iš reanimacijos jis buvo perkeltas į kitą skyrių kartu su mama.
Kol Matas buvo inkubatoriuje, juo rūpinosi daugybė specialistų. Perkėlus į skyrių, didelė atsakomybės dalis teko Julijai: ji turėjo išmokti reguliuoti deguonies tiekimą ir stebėti kraujo prisotinimą deguonimi.
Moteris pasakoja jautusi didžiulę įtampą ir nepasitikėjimą savimi. Neišnešioti kūdikiai kartais pamiršta kvėpuoti, todėl jų saturacija staigiai krinta ir juos reikia žadinti. Pasak Julijos, tokia problema ypač dažna tarp labai mažo svorio naujagimių.
Gyvenimas pagal žadintuvą
Laikui bėgant Julija įgijo daugiau pasitikėjimo savimi ir vaiku. Ji išmoko Matą maitinti, stebėti jo kvėpavimą, o galiausiai berniukui buvo nuimti papildomą deguonį tiekę „ūsai“ – jis pradėjo kvėpuoti pats.
Vienoje palatoje su kitu mažyliu gyvenusi Julija kartu su jo mama visą mėnesį kūdikius maitino kas tris valandas. Dėl to beveik neliko laiko miegui ar poilsiui – nuolat reikėjo būti pasiruošusioms prabusti pagal nustatytą žadintuvą.
Ligoninėje Matas ne tik įveikė sveikatos problemas, bet ir priaugo svorio. Tai buvo vienas svarbiausių kriterijų, pagal kurį medikai sprendė, ar jis jau gali būti išleistas namo.
Artėjant Kalėdoms šeima ruošėsi Julijos ir sūnaus sugrįžimui. Ji su vyru net pardavė butą ir pradėjo ieškoti namo, nes augant trims vaikams ankstesniame būste būtų buvę per ankšta.
Julijos palatos draugė iš ligoninės išvyko pirmoji. Tuo metu Matui trūko vos kelių šimtų gramų, todėl moteris tikėjosi, kad po kelių dienų namo galės važiuoti ir ji.
Kas rytą per vizitaciją berniukas buvo sveriamas. Matas jau svėrė apie 2 kilogramus – tokio svorio dažnai pakakdavo, kad neišnešiotas kūdikis būtų išleistas į namus. Visą savaitgalį Julija įsivaizdavo, kaip netrukus išvyks su sūnumi.
Iš ligoninės ji išėjo viena
Paskutinę dieną Julija beveik visą laiką laikė Matą prie savęs. Ji paprašė seselės leisti tą naktį kūdikį migdyti šalia savęs lovoje, o personalas tam neprieštaravo.
Moters rankoje buvo laikrodis, turėjęs kas tris valandas vibruodamas ją pažadinti. Tačiau dėl didžiulio nuovargio tą naktį ji jo nepajuto. Apie 3 val. nakties pabudusi Julija pabučiavo sūnui kaktą ir suprato, kad jis šaltas.
Ji nubėgo į koridorių ieškoti pagalbos, šaukdama, kad Matas nekvėpuoja. Pamainos gydytoja greitai paėmė kūdikį, suvyniojo į pleduką ir išbėgo į gretimą kabinetą. Prijungus aparatūrą paaiškėjo, kad berniuko širdis nebeplaka. Julija sako, kad Matas tiesiog pamiršo kvėpuoti.
Kūdikis iš karto buvo perkeltas į reanimaciją. Gydytojams atlikus širdies masažą, jo širdis vėl pradėjo plakti. Tuo metu Julija buvo išrašyta iš ligoninės.
Ji prisimena stovėjusi prie reanimacijos durų, vėliau balsu meldusis palatoje kartu su kita mama. Po maždaug dviejų valandų Julija susirinko daiktus ir išvyko namo.
„Matas užgeso mums ant rankų“
Dar mėnesį berniukas praleido intensyviosios terapijos skyriuje. Nepaisant medikų pastangų, iš komos jis nepabudo. Nežinota, kiek laiko Matas nekvėpavo ir kokią žalą tai galėjo padaryti jo smegenims. Berniukui buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.
Po vienos iš jų šeima sulaukė gydytojų skambučio. Medikai pranešė, kad Matas greičiausiai operacijos neatlaikė, jo pulsas ir saturacija silpsta, todėl artimųjų paprašė atvykti.
Julija suprato, kad šeima važiuoja atsisveikinti. Artimiesiems buvo leista dvi valandas pabūti su Matu, paimti jį ant rankų. Gydytojai šeimą apstatė širmomis, kad jos nematytų kiti.
Julija pasakoja, kad jie visą laiką verkė, o Matas užgeso jų glėbyje. Jo mirties laikas buvo užfiksuotas 17 valandą.
Moteris pripažįsta, kad išlydėti sūnų buvo nepaprastai sunku, tačiau dar sunkiau būtų buvę neturėti galimybės su juo pabūti paskutinėmis akimirkomis.
Po netekties norėjo tylos
Grįžti į darbą Julijai buvo itin sunku. Ji prisiminė, kad vos prieš kelis mėnesius kolegoms buvo nuvežusi tortą atsisveikindama prieš motinystės atostogas, o netrukus turėjo grįžti į tą pačią darbovietę po sūnaus mirties.
Moteris sako nežinojusi, kaip žiūrėti žmonėms į akis. Kolegų klausimai apie tai, kas įvyko, ją sugrąžindavo į skausmingus prisiminimus ir kiekvieną kartą priversdavo verkti. Ji pabrėžia, kad žmonės dažnai klausia iš smalsumo, nesusimąstydami, kokį skausmą gali sukelti tokie klausimai.
Buvo laikotarpis, kai Julija neįsivaizdavo nė vienos dienos be ašarų. Ji nenorėjo su niekuo dalytis išgyvenimais, todėl jai netiko ir įprastas psichoterapijos būdas.
Bandydama susigrąžinti vidinę ramybę, moteris pakeitė darbą, atsisakė alkoholio ir vėl pradėjo piešti – šio pomėgio buvo atsisakiusi dar mokyklos laikais.
Julija sako supratusi, kad gyvenimas yra vienas ir jame gali rinktis tai, ką nori. Tapymas jai tapo terapija, kurioje nereikėjo nieko aiškinti ir atsakinėti į klausimus.
Trijų valandų tapybos užsiėmimuose ji pasinerdavo į kitą pasaulį. Ausines nusiimdavo tik tada, kai mokytoja primindavo, kad pamoka baigėsi ir laikas eiti namo.
Šiandien Julija ne tik tapo, bet ir veda mandalų piešimo terapiją. Ji pripažįsta ne iš karto supratusi, kodėl gyvenimas jai pateikė tokį išbandymą, tačiau dabar jaučia, kad kelionė su Matu padėjo jai sugrįžti arčiau savęs.
Pasak Julijos, skirtingais metais ji vis iš naujo atrasdavo atsakymus į klausimus apie sūnaus netektį. Praėjus aštuoneriems metams ji sako besijaučianti rami kaip niekada.
Gedėjimas kiekvienam yra kitoks
Neišnešiotų vaikų šeimas po priešlaikinio gimdymo ir netekties konsultuojanti psichologė, psichoterapeutė-kandidatė Evelina Sabaitytė teigia, kad gedėjimas yra autentiškas ir kiekvienam žmogui skirtingas procesas.
Pasak specialistės, vieni netektį išgyvenantys žmonės jaučiasi aplinkinių ignoruojami, nes artimieji bijo kalbėti apie mirusį vaiką. Kiti, priešingai, nenori, kad aplinka nuolat sutelktų dėmesį į netektį ar netikėtai primintų apie ją.
Kaip būti šalia gedinčio žmogaus, priklauso nuo jo emocinės brandos, asmeninės patirties ir požiūrio. E. Sabaitytė pabrėžia, kad riba tarp palaikymo ir spaudimo yra labai plona bei kiekvienam žmogui skirtinga.
Psichologė sako, kad reikia daug brandos ir empatijos, kad būtų galima priimti gedinčiojo bejėgiškumą ir skausmą. Aplinkiniai neretai nori kuo greičiau „sutaisyti“ žmogų ir susigrąžinti jį tokį, koks buvo iki netekties, tačiau taip pat turi gebėti išbūti su savo pačių bejėgyste.
Specialistė taip pat ragina netektį patyrusius tėvus aiškiai pasakyti, kokio elgesio iš artimųjų tikisi. Vieniems reikia, kad jų nelankytų, neskambintų ir leistų gedėti dviese. Kitiems norisi, kad artimieji atvyktų, pagamintų maisto ar tiesiog pabūtų šalia.
Kai kurie gedintys tėvai gali norėti, kad artimieji paliktų juos ramybėje ir lauktų, kol patys bus pasiruošę atnaujinti ryšį. Kiti gali prašyti uždegti žvakutę bažnyčioje ar namuose ir taip mintimis pabūti kartu.
E. Sabaitytė pripažįsta, kad įvardyti poreikius sunkiausią gyvenimo akimirką nėra lengva. Vis dėlto ji ragina tėvus iš karto pasakyti artimiesiems, kaip šie galėtų elgtis, ir paprašyti jų tą pasirinkimą gerbti.
Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ vienija didžiausią neišnešiotų naujagimių ir jų šeimų bendruomenę Lietuvoje. Organizacija teikia visapusišką ir tęstinę pagalbą šeimoms, susiduriančioms su priešlaikiniu gimdymu.
Tėvams ir kitiems neišnešiotų kūdikių artimiesiems visą parą veikia pagalbos ir paramos linija telefonu +370 612 03800 arba el. paštu [email protected]. Netektį išgyvenančias šeimas taip pat palaiko bendruomenė „Angelo mama“.