Jotvingių gimnazijoje pirmus metus anglų kalbos mokytoja dirbanti Jovaidė Suodaitytė sako, kad jos vardą, kirčiuojamą ant „i“, išrinko močiutė, atsivertusi vardų knygą. Giminėje tai vienintelis toks neįprastas vardas, todėl moters drąsų pasirinkimą ji labai vertina. Dėl vardo Jovaidei neretai tenka prisistatyti dar kartą.
Jovaidė į Alytų persikėlė iš Vilniaus. Apie išvykimą iš sostinės ji svarstė jau kurį laiką, o pabandyti gyventi Alytuje ją paskatino draugė iš šio miesto. Alytus jai pasirodė tinkamas kompromisas tarp didmiesčio galimybių ir ramesnio gyvenimo. Peržiūrėjusi mokyklas, labiausiai susidomėjo Jotvingių gimnazija, o netrukus paaiškėjo, kad įstaigai kaip tik reikia anglų kalbos mokytojos.
Pasak Jovaidės, Alytuje suaugusiam žmogui netrūksta nei parduotuvių, nei restoranų, parkų ar lankytinų vietų. Vis dėlto aktyvesniam jaunam žmogui, mėgstančiam vakarėlius ir miesto šurmulį, čia galėtų būti per ramu. Jai pačiai ši aplinka patinka, nes Vilniuje buvo pradėję varginti kamščiai, triukšmas ir greitas gyvenimo tempas.
Jovaidė kilusi iš Šakių. Ji savo gimtąjį kraštą vadina unikaliu ir prisimena, kad gyvenimas mažame miestelyje nebuvo nuobodus, nes turėjo draugų ir veiklos. Vis dėlto baigiant mokyklą atsirado noras išvykti į didesnį miestą, pažinti daugiau žmonių ir turėti daugiau erdvės.
Moteris pabrėžia, kad šakiečiai, arba zanavykai, laikomi taisyklingiausiai kalbančiais žmonėmis Lietuvoje. Savo tarmės ji nesigėdija, nors mokiniai ją pastebi ir kartais pabrėžia, kad ši jiems neįprasta.
Studijuoti Jovaidė iš pradžių neplanavo, nes ilgai nežinojo, kokią kryptį pasirinkti. Sprendimas paaiškėjo tik 12 klasės pabaigoje. Anglų kalbą jai pamėgti padėjo mokytoja Audronė Cibulskienė. Nors pati mokinė pamokose nebuvo viena aktyviausių, kalba jai sekėsi, be to, patiko rašyti lietuviškai ir angliškai.
Galiausiai Jovaidė pasirinko tuo metu gana naują audiovizualinio vertimo studijų programą ir įstojo į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą.
Nuo biuro darbo iki mokyklos
Mokytojos kelią Jovaidė pasirinko netikėtai. Išėjusi iš darbo biure ji ieškojo dinamiškesnės veiklos ir sulaukė pasiūlymo dirbti Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje. Kadangi jau turėjo šiek tiek mokytojavimo patirties, kuri jai patiko, nusprendė pabandyti. Fabijoniškėse ji dirbo 3 metus ir kolektyvą prisimena labai gerai.
Pirmą rytą Jotvingių gimnazijoje ji šiek tiek jaudinosi, nes laukė nauja aplinka, mokiniai ir kolegos. Tačiau pradžia praėjo sklandžiai, o rugsėjis ir pusė spalio prabėgo itin greitai.
Pamokose mokytoja neapsiriboja vien anglų kalbos dėstymu. Ji su gimnazistais pajuokauja, kalbasi apie gyvenimą ir stengiasi geriau pažinti mokinių asmenybes. Jovaidė moko 9-okus ir 11-okus, su jais susitinka 3–4 kartus per savaitę, todėl ryšį laiko būtina darbo dalimi. Ji siekia, kad mokiniai nebijotų kalbėti, reikšti savo nuomonę ir klysti, nes tai ypač svarbu mokantis kalbos.
Dirbdama su paaugliais Jovaidė pati mokosi empatijos, kantrybės ir gebėjimo nepriimti visko asmeniškai. Mokytojos darbas, kaip ji suprato iš patirties, gerokai platesnis nei pamokos išdėstymas, kontrolinių taisymas ir pažymių rašymas.
Pirmaisiais metais jai teko susidurti su mokiniais, kurie tikrino mokytojos ribas ir kantrybę. Kartais nepadėdavo nei griežtesnis, nei ramesnis tonas, todėl ji jausdavosi bejėgė, nors to nenorėjo parodyti. Išgyventi pirmąjį etapą padėjo kolegos. Dabar, sukaupusi patirties ir susidūrusi su įvairiomis situacijomis, Jovaidė šį darbą vertina ramiau.
Anglų kalbą mokyti nėra taip paprasta, kaip atrodo
Geros anglų kalbos mokytojos savybėmis Jovaidė laiko kantrybę, gebėjimą motyvuoti ir draugiškumą. Mokantis kalbos itin svarbu kalbėti bei reikšti nuomonę, tačiau mokiniai gali bijoti suklysti, būti nesuprasti ar išjuokti. Todėl mokytoja stengiasi klasėje sukurti tolerantišką aplinką.
Ji nesutinka su nuomone, kad anglų kalbą mokyti lengva vien todėl, jog dauguma jaunuolių ją jau moka. Daugelis paauglių gali susikalbėti kasdienėmis temomis ir nemažai supranta, tačiau mokykloje tenka mokytis gramatikos, rašyti sudėtingų temų rašinius ir plėsti žodyną.
Šiuo metu Jovaidė papildomai mokinių moko nedaug, nes korepetitorių pasiūla labai didelė, o pačiai trūksta laiko. Vilniaus universitete ji mokosi ispanų kalbos. Šios kalbos norėjo išmokti seniai, o dabar atsirado galimybė įgyti ispanų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Kadangi ispanų kalba Lietuvoje populiarėja, šia proga ji pasinaudojo ilgai nedvejodama.
Savo anglų kalbos žinias Jovaidė gilina stengdamasi kuo labiau apsupti save šia kalba. Ji angliškai žiūri filmus ir serialus, klauso muzikos, skaito užsienio naujienas. Jos manymu, besimokant kalbos svarbu, kad ji būtų kuo dažniau girdima ir matoma kasdienybėje.
Mokymosi sėkmė, pasak Jovaidės, priklauso nuo žmogaus. Vieniems lengviau įsiminti žodžius, kitiems reikia daugiau laiko ir praktikos, o didelę reikšmę turi motyvacija bei pasitikėjimas savimi. Ji ragina nebijoti klaidų, nes būtent per jas mokomasi. Mokytojai didžiausią džiaugsmą suteikia akimirka, kai mokinys patiki savo gebėjimais.
Žmogui, suprantančiam anglų kalbą, bet nedrįstančiam kalbėti, Jovaidė pataria pradėti nuo mažų žingsnių. Nebūtina iš karto sakyti monologų ar diskutuoti sudėtingomis temomis. Galima pradėti nuo trumpų pokalbių ir palaipsniui juos plėsti. Taip pat svarbu rasti pašnekovą, kuris nekritikuotų dėl klaidų ir skatintų kalbėti.
Alytuje atrado daugiau žalumos, nei tikėjosi
Prieš persikeldama į Alytų Jovaidė apie miestą žinojo nedaug ir įsivaizdavo jį kaip pilką pramonės centrą. Tačiau pirmą kartą atvykusi pavasarį ji liko nustebinta žalumos ir gamtos. Kadangi turi šunį, džiaugiasi galėdama su juo ramiai vaikščioti po parkus ir nueiti iki Dailidės ežerų.
Mėgstamiausia jos vieta – Mažoji Dailidė, kur, pasak Jovaidės, ramu ir jauku. Į Alytų atvykusiems žmonėms ji dažnai aprodo savo maršrutą: Dainų slėnį, Kurorto parką, Dailidės ežerus ir Dzūkų alaus restoraną. Po šios „ekskursijos“ jos pažįstami dalijosi gerais įspūdžiais.
Ateityje Jovaidė Alytuje norėtų rasti savo vietą, susikurti jaukius namus ir apsupti save artimais žmonėmis. Ji taip pat neatmeta galimybės sutikti žmogų, su kuriuo galėtų kartu pažinti miestą ir kurti ateitį, nes Alytus vadinamas meilės miestu.
Jovaidė domisi Eurovizija. Internete susipažinusi su kitais gerbėjais ji subūrė draugų bendruomenę. Kartu jie lankosi Lietuvos atrankos filmavimuose, o su keliais draugais buvo nuvykę į Šveicariją stebėti Eurovizijos. „Instagram“ platformoje jie turi paskyrą „Europrietrankos“, kuria linksmą turinį apie atrankos dalyvius, todėl sausio–vasario mėnesiais būna ypač aktyvūs.
Geriausiai atsipalaiduoti Jovaidei padeda laikas su draugais, skanus maistas, geras filmas ir pasivaikščiojimas lauke. Artimiausi žmonės ją apibūdintų kaip linksmą, drąsią, nuoširdžią ir iššūkių nebijančią asmenybę.
Jos mokinius, tikėtina, nustebintų tai, kiek daug įvairių veiklų telpa mokytojos gyvenime už klasės durų. Jovaidė mėgsta atrasti, keliauti ir patirti naujų dalykų, tačiau sako neketinanti visko iš karto atskleisti.
Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia geriau pažinti Alytaus gyventojus, kurių reti vardai slepia asmenines istorijas, prasmes ir išskirtinumą.