Nors anksčiau poros dažniausiai apsigyvendavo kartu tik po vestuvių, šiandien vis daugiau žmonių bendrą buitį pradeda kurti dar nesusituokę. Santuokos klausimą jie neretai atideda vėlesniam laikui. Ką apie tokį pasirinkimą sako krikščioniškasis tikėjimas, naujienų portalui tv3.lt paaiškino kunigas Ričardas Doveika.
Ričardas Doveika, vestuviniai žiedai, patalynė, asociatyvi nuotr. (nuotr. asm. archyvo, 123rf.com)
Santuoka laikoma Dievo sumanymo dalimi
R. Doveika pokalbį pradėjo pabrėždamas, kad santuoka yra Dievo svajonės žmogui išsipildymas. Pasak jo, kurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, Dievas jam padovanojo ir lytiškumo dovaną.
Kunigo teigimu, žmogus iš prigimties yra lytiška būtybė. Vyro ir moters ryšys leidžia pradėti gyvybę, tęsti žmoniją ir susilaukti palikuonių. Krikščionybėje tai suvokiama kaip žmogaus pašaukimas, misija, svajonė ir kartu didelės drąsos reikalaujantis sprendimas.
R. Doveika sakė, kad šeimos kūrimas šiandien yra pagarbos vertas pasirinkimas. Santuoką vertinant ne per teisių ar laisvių prizmę, o kaip pašaukimą, pirmiausia kalbama apie gyvenimo būdą ir dovaną. Žmogus turi atpažinti savo pašaukimą, jame augti ir pats save ugdyti, o visa tai, jo teigimu, prasideda šeimoje.
Kunigas taip pat priminė popiežiaus mintį, kad net sužeista, sunkumų ir išbandymų patirianti šeima vaikams gali perduoti santuokinio gyvenimo, meilės, atsakomybės, įsipareigojimo ir tinkamo lytiškumo grožį. Gebėjimą lytiškai išreikšti save su kitos lyties žmogumi jis vadino Dievo sumanymo įgyvendinimu.
Pasak pašnekovo, atradus šią misiją natūraliai atsiranda branda ir pasirengimas. Tam įtakos turi auklėjimas, šeima bei bendruomenė. Šeimai padėti gali ir tikėjimo bendruomenė, kuri, remdamasi Šventuoju Raštu, tradicija bei krikščioniškuoju mokymu, ugdo tėvus, vaikus ir jaunimą.
R. Doveika atkreipė dėmesį, kad per istoriją santuoka buvo ne tik saugoma ir gerbiama, bet ir išnaudojama, žeminama, pasitelkiama valdžiai bei kontrolei. Žmonijos istorijoje netrūksta skyrybų, vyrų dominavimo, moterų pažeminimo ir kovos už moterų teises, įskaitant teisę balsuoti bei priimti sprendimus.
Kunigas pabrėžė, kad Kristus nuolat grįždavo prie minties: „Pradžioje taip nebuvo.“ Anot jo, iš pradžių nebuvo numatyta, kad vyras valdys moterį, moteris bus tarnaitė, o žmogus gyvens tik dėl savęs ar vengs atsakomybės dėl asmeninio patogumo. Būtent iš šio Kristaus teiginio, R. Doveikos teigimu, kyla visas krikščioniškasis mokymas apie santuoką – grįžimas prie pirminio Dievo sumanymo žmogui.
Pasirengimas santuokai prasideda anksčiau
Kalbėdamas apie pasirengimą santuokai, kunigas išskyrė kelis etapus. Pirmasis susijęs su šeima – augimu kartu su mama ir tėčiu, jų meile, konfliktais, susitaikymais bei santykiais su broliais ir seserimis. Tokia aplinka padeda vaikui suprasti, kas yra šeima ir koks galėtų būti jo pašaukimas ateityje.
Antrasis etapas – jaunystė. Tuomet žmogui kyla natūralus poreikis save išreikšti ir ieškoti artimo žmogaus. Užsimezgus ryšiui atsiveria viena gražiausių gyvenimo patirčių – draugystė.
R. Doveikos manymu, būtent draugystė šiandien yra labiausiai nukenčianti santykių dalis. Jauniems žmonėms, jo teigimu, reikėtų iš naujo pasiūlyti galimybę patirti draugystę dar prieš kuriant šeimą.
Draugystės metu galima pažinti kito žmogaus charakterį, stiprybes ir silpnybes, pomėgius, požiūrį bei vertybes. Tai laikas suprasti, ar du žmonės iš tiesų gali būti kartu.
Kunigas pastebėjo, kad šiandien santykiai dažnai vystosi labai sparčiai: po susitikimų netrukus pradedama gyventi kartu, užmezgamas lytinis gyvenimas ir kuriama šeima. Tokį pasirinkimą žmonės neretai aiškina noru geriau pažinti partnerį ar kartu pagyventi.
Vis dėlto R. Doveika kelia klausimą, kodėl Lietuvoje išlieka didelis skyrybų skaičius, jeigu gyvenimas kartu, bendra buitis, paskolos ir lytinis gyvenimas turėtų padėti žmonėms vienas kitą pažinti.
Jo teigimu, skyrybų mastas yra rimtas ženklas, kad pasirinkta kryptis ne visuomet pasiteisina. Skyrybos, pasak kunigo, tampa didele trauma, o santykiai su žmogumi, kuris vėliau pasirodo buvęs netinkamas, gali palikti žaizdų, liūdesio, baimių ir nepasitikėjimo savimi.
R. Doveika ragino daugiau dėmesio skirti draugystės laikotarpiui. Būtent tada, jo manymu, žmogus turėtų atrasti tą vieną asmenį, kuris galėtų tapti gyvenimo pakeleiviu. Kunigas pabrėžė, kad šeimą esame pasiryžę kurti tik su labai nedaugeliu žmonių.
Draugai gali kartu keliauti, leisti laiką, ilgai kalbėtis ir vienas kitą pažinti, tačiau draugystė turi ribas. Net tarp draugų išskiriame artimesnius bičiulius ar geriausią draugą, o savo širdį ne visiems atveriame vienodai. Pasak R. Doveikos, toks laipsniškas santykių augimas yra natūrali žmogaus patirtis.
Kunigas pabrėžė, kad šiandien svarbu sugrąžinti šį natūralumą ir suteikti žmogui laisvę nuo aplinkos spaudimo, nuomonių, madų bei lūkesčių.