Nutrūkusi sausgyslė, patirtas insultas ar infarktas nebūtinai reiškia aktyvaus gyvenimo pabaigą. Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, neurologas Jonas Girskis pabrėžia, kad svarbiausia tokiais atvejais – kantrybė, žinios ir tikslingai parinkta reabilitacija.
Daugiau nei 45 metus su judėjimo sutrikimais dirbantis specialistas pasakojo, kad jo paties istorija puikiai parodo žmogaus organizmo galimybes. Sportuojančiam gydytojui po varžybų plyšo trys sausgyslės, todėl jis kurį laiką negalėjo valdyti rankos.
Po mėnesio atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad sausgyslės buvo atitrūkusios nuo kaulo maždaug 4 centimetrus. Dėl to jų prisiūti jau nebuvo įmanoma, o gydytojui buvo pasiūlytas dirbtinis sąnarys.
Vis dėlto, pasitelkęs medicinos ir biomechanikos žinias, J. Girskis sugebėjo visiškai atsistatyti. Dabar jis vėl sportuoja, nejaučia jokių nepatogumų ir gali atlikti visus judesius. Apie tai jis pasakojo „Žinių radijo“ laidoje, pabrėždamas, kad šiuolaikinė medicina gali labai daug.
Operacija ne visuomet yra vienintelė išeitis
Gydytojo teigimu, žmonės kartais per greitai patiki, kad po traumos ar ligos tam tikri judesiai jiems nebeįmanomi. Jis ragina aklai nesitaikstyti su tokiais vertinimais, nes kiekvienas raumuo atlieka ne vieną funkciją ir turi pagalbininkų.
Jeigu nutrūksta sausgyslė, raumuo nebegali būti pritvirtintas prie kaulo ir iškrenta iš įprasto judesio. Tačiau dalį jo darbo gali perimti kiti raumenys. J. Girskis šią sistemą palygino su įmone, kurioje reikia rasti „darbuotojus“, kurie neatlieka savo funkcijų, ir juos tinkamai įtraukti į darbą.
Specialistas apgailestavo, kad kai kurie pacientai iš karto renkasi operaciją, neįvertinę kitų galimybių. Jei pats nebūtų gydytojas ir nebūtų dirbęs su raumenų bei kaulų sistema, jis taip pat galėjo vadovautis vien kitų specialistų rekomendacijomis. Tokiu atveju, jo manymu, šiandien greičiausiai turėtų dirbtinį sąnarį, tačiau nebūtų išsaugojęs visos judesių amplitudės.
Reabilitacijoje svarbu neapkrauti to, kas ir taip sveika
Kalbėdamas apie reabilitaciją, J. Girskis kritiškai vertino patarimą tiesiog daugiau sportuoti. Pirmiausia, jo teigimu, būtina nustatyti, kuri sistemos dalis neveikia tinkamai. Bendros mankštos iš sudėtingų būklių ne visada išveda.
Gydytojas ragino neskirti gydymo sveikiems raumenims. Jei žmogus treniruoja sveikus raumenis, tai yra kūno lavinimas ir fizinis pasirengimas. Tačiau ligos, disko išvaržos ar plyšusios sausgyslės atveju pirmiausia turi būti atkuriama pažeistos sistemos veikla.
Pasak jo, dalis pacientų nusivilia pratimais todėl, kad treniruoja ne tą vietą. Žmogus gali sąžiningai atlikti pratimus, tačiau jie nepadės, jei skirti sveikiems raumenims, o ne tiems, kurie nesugeba atlikti savo funkcijos.
Specialistas aiškino, kad jo mokymo principas paprastas: pirmiausia reikia rasti sutrikimą, o tik tuomet pereiti prie bendro kūno stiprinimo. Kai sistema atkuriama, pacientui galima sakyti, kad jo kūno „važiuoklė“ sutvarkyta ir metas grįžti į sporto klubą. Iki tol, jo teigimu, būtina atlikti reabilitacijos „namų darbus“.
Po insulto reabilitacija nesibaigia praėjus metams
Insultas ir infarktas yra būklės, po kurių žmogui neretai tenka iš naujo mokytis gyventi. J. Girskis pabrėžė, kad reabilitacija neturėtų būti laikoma procesu, turinčiu aiškią pabaigą. Ji taip pat apima rizikos veiksnių ir gyvensenos koregavimą.
Insulto metu kraujagyslę užkemša krešulys, todėl dalis smegenų negauna deguonies, o medžiagų apykaitos produktai iš jos nepašalinami. Dėl to vystosi nekrozė, dar vadinama smegenų infarktu. Panašus procesas vyksta ir širdyje, kai užsikemša vainikinė arterija ar jos šaka – tuomet ištinka miokardo infarktas.
Gydytojas pabrėžė, kad po insulto ar infarkto rizikos veiksniai niekur nedingsta. Pacientas gydymą turi tęsti ne tik reabilitacijos metu, bet ir grįžęs namo. Esant padidėjusiam kraujospūdžiui, būtina vartoti paskirtus vaistus, esant aukštam cholesterolio kiekiui – statinus, o sergant antrojo tipo diabetu ir padidėjus gliukozės kiekiui kraujyje – gydytis.
Jeigu šių rekomendacijų nesilaikoma, reabilitacija gali būti nesėkminga, be to, padidėja pakartotinio insulto rizika. Pasak J. Girskio, antrasis insultas gali būti gerokai sunkesnis ir sukelti liūdnesnių pasekmių.
Insultas paveikia ne tik patį pacientą. Į ligonio priežiūrą dažnai įsitraukia visa šeima, artimiesiems tenka keisti savo gyvenimo ritmą, kartais net atsisakyti darbo. Dėl to keičiasi ir šeimos narių tarpusavio santykiai.
Po infarkto judėti būtina, tačiau svarbu stebėti savijautą
J. Girskis taip pat paneigė baimę, kad po infarkto reikėtų vengti fizinio aktyvumo. Judėti galima, tačiau žmogus turi atidžiai stebėti savo būklę. Infarktą patyręs pacientas paprastai jau žino, kokie pojūčiai gali signalizuoti apie pavojų.
Fizinis aktyvumas padeda prisitaikyti ir širdžiai, ir smegenims. Po infarkto sportuojant kraujagyslių sistema persitvarko, formuojasi anastomozės ir naujos kraujagyslės, todėl širdis tampa atsparesnė deguonies trūkumui.
Insulto atveju svarbus smegenų neuroplastiškumas. Pažeistų sričių funkcijas gali perimti kitos smegenų dalys, todėl judesius būtina kartoti nuolat.
Pats gydytojas taip pat kasdien rūpinasi savo kūnu. Dar nuo vaikystės jis jautė nugaros skausmus, todėl rytais ir vakarais atlieka specialius pratimus. J. Girskis sako gerai pažįstantis savo raumenis ir žinantis, kurie iš jų, jeigu nėra prižiūrimi, gali „eiti gerti kavos“ ar „krapštyti nosį“.
Rytais jis šiuos raumenis tarsi suburia darbui, o to, ko nespėja atlikti ryte, imasi vakare. Tokia, pasak jo, yra kasdienė jo kūno priežiūros rutina.