Greitai tirpstantys kilogramai, sumažėjęs apetitas ir didelis svorio kritimas „Ozempic“ bei panašius preparatus pavertė vienu garsiausių lieknėjimo fenomenų. Vis dėlto gydytojai įspėja: netinkamai vartojami šie vaistai gali sukelti rimtų sveikatos problemų, tarp jų – ūmų kasos uždegimą.
LSMU Kauno ligoninės gydytojas klinikinis farmakologas Arūnas Jablonskis sako, kad kasmet augantis šių preparatų populiarumas ir pardavimai Lietuvoje kelia nerimą. Pasak jo, viešojoje erdvėje dažniausiai pasakojama apie sėkmingai numestą svorį, tačiau gerokai rečiau primenama, kad kiekvienas vaistas gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.
Gydytojas pabrėžia, kad šie preparatai registruoti konkrečioms sveikatos būklėms gydyti, o ne visiems, norintiems greičiau sulieknėti.
„Ozempic“ ir „Wegovy“ sudėtyje yra ta pati veiklioji medžiaga – semagliutidas, tačiau vaistai skirti skirtingoms indikacijoms ir vartojami nevienodomis dozėmis. Naujesnio preparato „Mounjaro“ veiklioji medžiaga yra tirzepatidas, veikiantis kiek plačiau.
„Ozempic“ pirmiausia registruotas diabetui gydyti. Iki atsirandant kitiems preparatams jis neretai buvo skiriamas ne pagal oficialią indikaciją, arba vadinamuoju „off-label“ būdu, remiantis semagliutido nauda gydant nutukimą.
Vėliau šių vaistų paklausa smarkiai išaugo. Juos pradėjo vartoti ne tik pacientai, kuriems nustatytas nutukimas ar kita indikacija, bet ir žmonės, norintys atsikratyti kelių kilogramų dėl estetinių priežasčių. Toks pasirinkimas dažnai atrodo kaip paprastesnis kelias, tačiau būtent čia, pasak gydytojo, prasideda dalis problemų.
Kaip šie preparatai veikia organizmą?
Vaistai imituoja žarnyne gaminamą hormoną GLP-1. Jis veikia apetito reguliavimą smegenyse, todėl žmogus jaučia mažesnį alkį, greičiau pasisotina ir rečiau galvoja apie maistą. Be to, sulėtėja skrandžio išsituštinimas: maistas jame išbūna ilgiau, todėl sotumo jausmas trunka ilgiau.
Dėl tokio poveikio gali susidaryti įspūdis, kad preparatas yra beveik „stebuklingas“ sprendimas – jį pradėjus vartoti prieš vasarą galima sulieknėti, o pasiekus norimą rezultatą gydymą nutraukti. Tačiau, A. Jablonskio teigimu, toks požiūris klaidingas. Tai yra rimtam gydymui skirti vaistai, turintys ne tik naudą, bet ir rizikų.
Tyrimai, kuriuose stebėti semagliutido vartojimą nutraukę pacientai, parodė, kad per metus jie susigrąžino maždaug du trečdalius prarasto svorio. Jei žmogus nepakeičia mitybos ir gyvenimo būdo bei nesprendžia svorio augimo priežasčių, numesti kilogramai dažnai grįžta.
Viena rimčiausių rizikų – pankreatitas
Klinikiniai tyrimai daugiausia atlikti su nutukimu ar antsvoriu sergančiais žmonėmis – būtent jiems šie preparatai ir buvo kuriami. Viena dažniausiai minimų rizikų yra pankreatitas, arba kasos uždegimas. Nors ne visais atvejais galima nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį, tokių atvejų stebima.
Jei pacientas anksčiau yra sirgęs kasos uždegimu, vaistus reikia skirti ypač atsargiai ir įvertinti, ar nėra tinkamesnio gydymo. Prieš paskirdamas preparatą gydytojas turi išsamiai išsiaiškinti žmogaus ligų istoriją. Jei pankreatitas išsivysto gydymo metu, vaisto vartojimą būtina nutraukti ir jo nebeatnaujinti.
Preparatai taip pat svarbūs planuojant operaciją. Kadangi jie lėtina skrandžio išsituštinimą, pacientas privalo informuoti gydytojus ir anesteziologus apie jų vartojimą. Skrandyje ilgiau esantis turinys didina aspiracijos riziką – tikimybę, kad jis pateks į kvėpavimo takus.
Žmonių, kurie neturi reikšmingo nutukimo ir nori numesti vos kelis kilogramus, situacija kitokia. Apie šią grupę sukaupta gerokai mažiau duomenų, nes didžioji dalis tyrimų atlikta su nutukusiais pacientais. Todėl galimos pasekmės šiems žmonėms kol kas ne visuomet aiškios.
Pykinimas gali būti tik pradžia
Dažniausiai pasitaikantys nepageidaujami reiškiniai susiję su virškinimo sistema. Pykinimą, vėmimą, pilnumo jausmą ir diskomfortą gali lemti sulėtėjęs skrandžio išsituštinimas.
Organizmui reikia laiko prisitaikyti, todėl gydymas pradedamas nuo mažesnių dozių, kurios palaipsniui didinamos iki palaikomosios. Ne kiekvieną simptomą galima šimtu procentų priskirti vaistui, tačiau duomenų apie galimą ryšį yra, o šie reiškiniai nurodyti ir preparatų charakteristikų santraukose.
Kas slypi už vadinamojo „Ozempic“ veido?
Greitai krintant svoriui mažėja ne tik riebalinis audinys, bet ir raumenų masė. Nutukusiems žmonėms didesnė svorio dalis dažniau prarandama dėl riebalinio audinio, tačiau normalaus ar beveik normalaus svorio žmonėms gali sumažėti ir raumenys.
„Ozempic“ veidu vadinamas pokytis atsiranda greitai netekus veido poodinių riebalų. Jie suteikia veidui apimties, todėl odai, ypač vyresniame amžiuje, gali pritrūkti laiko prisitaikyti ir ji suglemba. Tai nėra atskiras specifinis vaisto šalutinis poveikis – veikiau greito svorio kritimo pasekmė.
Nutraukus gydymą, svoris gali gana greitai sugrįžti, tačiau nebūtinai grįžta tai, kas buvo prarasta. Riebalinė masė gali atsikurti, o raumenų masė – ne. Dėl to svarbi ne tik bendra kūno masė, bet ir jo sudėtis.
Rekomendacijose pabrėžiama, kad kartu su vaistais būtina tinkama mityba ir fizinis aktyvumas. Preparatas neturėtų pakeisti gyvenimo būdo pokyčių. Priešingu atveju gali atsirasti nepasitenkinimas pasikeitusia išvaizda, noras kreiptis į plastikos chirurgus ar estetinių procedūrų specialistus. Žmonėms, turintiems valgymo sutrikimų ar iškreiptą santykį su savo kūnu, toks lieknėjimo būdas gali tapti papildoma problema.
Nežinoma sudėtis: juodosios rinkos pavojus
Šie preparatai yra receptiniai, todėl jų įsigyti žmonės dažniausiai bando per gydytojus. Pasak A. Jablonskio, gali atsirasti spaudimas skirti vaistus net tada, kai indikacijos nėra aiškios. Tačiau dar didesnę riziką kelia neaiškiais kanalais parduodami preparatai.
Tokiais atvejais neįmanoma žinoti nei tikslios sudėties, nei gamybos sąlygų ar kokybės kontrolės. Žmogus gali susileisti visai ne tą medžiagą, kurios tikėjosi, o pasekmės gali būti rimtesnės už problemą, kurią jis bandė išspręsti. Gydytojas ragina nepasikliauti draugų rekomendacijomis ar internete perskaitytomis sėkmės istorijomis.
Savo praktikoje gydytojas yra susidūręs su jaunu nutukimu sergančiu pacientu, kuriam vaistas buvo paskirtas pagal indikacijas ir vartotas prižiūrint medikams. Po keturių ar penkių mėnesių žmogus dėl stipraus pilvo skausmo pateko į ligoninę, kur jam diagnozuotas pankreatitas. Nors tiesioginio ryšio su vaistu nebuvo galima patvirtinti šimtu procentų, jis laikytas tikėtina priežastimi. Nepageidaujama reakcija buvo užregistruota, gydymas nutrauktas, o vėliau, kiek žinoma gydytojui, kasos uždegimas nepasikartojo.
A. Jablonskis taip pat minėjo su kolegomis aptartus atvejus Jungtinėje Karalystėje. Žmonės po internete įsigytų tariamo semagliutido injekcijų pateko į ligoninę, nes įtariama, kad padirbtuose švirkštikliuose buvo ne semagliutidas, o insuliną sudaranti medžiaga, sukėlusi sunkią hipoglikemiją.
Semagliutido ir naujesnio tirzepatido pakuočių pardavimai Lietuvoje kasmet didėja. Vien „Ozempic“ pardavimai per pirmus šių metų 7 mėnesius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo kone dvigubai.
Gydymas taip pat brangus: vieno mėnesio „Mounjaro“ vartojimas, priklausomai nuo dozės, gali kainuoti nuo maždaug 170 iki daugiau nei 400 eurų. Už panašią sumą žmogus galėtų rinktis mitybos specialisto konsultacijas, fizinį aktyvumą ar trenerio pagalbą.
Gydytojo teigimu, prieš pasirenkant tokį gydymą verta įvertinti galimus nepageidaujamus reiškinius ir tai, kad ilgalaikis poveikis ne visuomet iki galo suprantamas. Svorio mažinimas gali užtrukti ilgiau, tačiau toks kelias gali būti saugesnis ir tvaresnis.