Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) duomenimis, 2050 m. pasaulyje gali būti diagnozuota apie 35 mln. naujų vėžio atvejų – maždaug 77 proc. daugiau nei 2022-aisiais. Vis dėlto dalis navikų taip ir lieka nepastebėti, nes nesukelia jokių simptomų.
Apie vėžio rizikos veiksnius, infekcijų reikšmę, paveldimumą, prevenciją ir ligos gydymo ateitį pasakojo Nacionalinio vėžio instituto mokslinė sekretorė, vykdanti pavaduotojos mokslui ir plėtrai funkcijas, dr. Živilė Gudlevičienė.
Infekcijos taip pat gali prisidėti prie vėžio
Kai kurios virusinės ir bakterinės infekcijos laikomos vėžio rizikos veiksniais. Vieni infekciniai sukėlėjai tiesiogiai keičia ląsteles, kiti sutrikdo navikų slopiklių genų veiklą, o dar kiti sukelia ilgalaikį uždegimą. Dėl šių procesų ląstelėse ilgainiui gali susikaupti pokyčių, skatinančių vėžio išsivystymą.
Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) siejamas su gimdos kaklelio vėžiu, hepatito B ir C virusai – su kepenų vėžiu, bakterija Helicobacter pylori – su skrandžio vėžiu, o Epšteino–Baro virusas – su limfomomis ir leukemijomis.
Pasak ekspertės, net gripo virusas tam tikrais atvejais gali paspartinti jau esančių mutavusių genų poveikį. Tokiu mechanizmu aiškinama dalis vaikų leukemijos atvejų. Žmogaus T limfocitų I ir II virusai tam tikruose endeminiuose regionuose gali sukelti leukemijas, o ŽIV infekcija, susilpnindama imuninę sistemą, ilgainiui didina įvairių onkologinių ligų riziką.
Skrandyje gyvenanti Helicobacter pylori dažniausiai sukelia lėtinį uždegimą ir opas. Daugelį metų trunkantis uždegimas gali padidinti skrandžio vėžio tikimybę. Apskritai bet kuri ilgalaikė infekcija ar uždegiminė liga, pavyzdžiui, opinis kolitas, skatina ląsteles nuolat dalytis, todėl didėja mutacijų tikimybė.
Mokslininkai taip pat tiria žarnyno mikrobiotą. Kai kurios bakterijos dažnai aptinkamos storosios žarnos navikuose, tačiau kol kas nėra aišku, ar jos prisideda prie vėžio atsiradimo, ar tiesiog apsigyvena jau susiformavusiame navike.
Kurie produktai siejami su vėžio rizika?
IARC kancerogenus grupuoja pagal turimų mokslinių įrodymų tvirtumą, o ne pagal pavojingumo laipsnį. Todėl perdirbta mėsa ir tabakas patenka į tą pačią grupę, nors tabakas yra nepalyginamai pavojingesnis.
Tabakas ir alkoholis priskiriami I grupei – tai yra įrodyti kancerogenai. Raudona mėsa, taip pat stipriai grilinta ar rūkyta mėsa patenka į II A grupę, kuriai priskiriami tikėtini kancerogenai.
Tačiau leistinais kiekiais naudojami cheminiai maisto priedai, pasak dr. Ž. Gudlevičienės, reikšmingai vėžio rizikos nedidina. Daug svarbiau, ką žmogus valgo kasdien ir kokį kiekį.
Paveldimumas lemia tik dalį atvejų
Paveldėtas didelės rizikos geno pokytis nulemia tik apie 5–10 proc. visų vėžio atvejų. Dauguma navikų atsiranda dėl per gyvenimą susikaupusių mutacijų.
Gerai žinomos paveldimos BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos smarkiai padidina krūties, kiaušidžių, prostatos ir kasos vėžio riziką. Paveldimą polinkį verta įtarti, kai keli artimi giminaičiai sirgo tos pačios rūšies vėžiu, ypač jei liga diagnozuota jaunesniems nei 50 metų žmonėms, arba kai vienas asmuo susirgo keliomis vėžio rūšimis.
Vis dėlto keli vėžio atvejai šeimoje nebūtinai reiškia paveldėtą geną. Giminaičiai gali turėti panašius įpročius, kartu gyventi toje pačioje aplinkoje, rūkyti ar panašiai maitintis. Paveldėtas genas padidina riziką, tačiau nereiškia, kad liga būtinai išsivystys.
Negimusio vaiko vėžio rizikos tiksliai numatyti neįmanoma
Specialaus išplėstinio vėžio rizikos testo naujagimiams nėra. Galima ištirti tik jau žinomas genų mutacijas, nes didžioji dalis navikų atsiranda dėl gyvenimo metu susikaupusių pokyčių.
- Daugelio mažo poveikio genų deriniai kol kas leidžia tik apytikriai įvertinti suaugusiųjų riziką, bet ne nuspėti konkretaus vaiko ateitį.
- Riziką gali reikšmingai pakeisti žmogaus gyvensena ir aplinka.
- Visų tuo metu organizme esančių genetinių pokyčių nustatymas ne visada suteiktų daugiau naudos nei sukeltų nerimo.
Vaikai dėl suaugusiųjų vėžio genų paprastai netiriami – tyrimai atliekami sulaukus pilnametystės, kai žmogus pats gali nuspręsti, ar nori žinoti rezultatus.
„Patikrinti visus nuo visko“ nėra išeitis
Vėžio prevencinės programos skirtos ikivėžiniams pokyčiams ir ankstyviems navikams nustatyti. Pavyzdžiui, pirmos stadijos krūties vėžio atveju pacienčių išgyvenamumas siekia beveik 100 proc., o diagnozavus ligą ketvirtoje stadijoje galimybės išgyventi smarkiai sumažėja.
Po mirties atlikti tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis 70–80 metų vyrų turėjo niekada nepasireiškusį prostatos vėžį. Nedideli skydliaukės navikai taip pat aptinkami gana dažnai.
Todėl visuotinė patikra dėl visų įmanomų navikų nėra tikslas. Patikros prasmingos tada, kai anksti aptiktą ligą galima veiksmingai išgydyti. Lietuvoje problema išlieka ta, kad nemokamose programose dalyvauja ne visi – dažniausiai nepasitikrina net pusė tikslinės amžiaus grupės žmonių.
Ankstyvos stadijos krūties, sėklidžių, skydliaukės vėžio ir melanomos gydymo sėkmė viršija 90 proc. Vėlai nustatytą vėžį visiškai išgydyti pavyksta rečiau, tačiau vis dažniau jį galima ilgai kontroliuoti kaip lėtinę ligą.
Atvejų daugės, bet liga taps labiau valdoma
Vėžio atvejų daugės dėl gyventojų skaičiaus augimo ir visuomenės senėjimo. IARC prognozuoja, kad 2050 m. pasaulyje bus apie 35 mln. naujų atvejų.
Kita vertus, mirtingumas turėtų mažėti dėl geresnio gydymo, platesnių patikros programų ir rizikos veiksnių valdymo. Personalizuota medicina – tikslinė terapija, imunoterapija ir individualios mRNR vėžio vakcinos, šiuo metu tiriamos klinikiniuose tyrimuose – leis gydymą labiau pritaikyti konkrečiam pacientui ir jo navikui.
Diagnozavimą turėtų gerinti ir nauji metodai, pavyzdžiui, skysta biopsija, galinti aptikti naviko DNR fragmentus. Dirbtinis intelektas jau padeda vertinti medicininius vaizdus, o ateityje turėtų padėti parinkti tikslesnę individualią gydymo taktiką.
Kaip sumažinti riziką?
PSO vertinimu, apie 30–50 proc. vėžio atvejų būtų galima išvengti. Europos kovos su vėžiu kodeksas rekomenduoja:
- Nerūkyti ir nevartoti tabako ar nikotino gaminių, taip pat saugoti vaikus nuo pasyvaus rūkymo.
- Alkoholio vartoti kuo mažiau, o geriausia – visai jo atsisakyti.
- Palaikyti sveiką kūno svorį ir kas savaitę bent 150 minučių judėti.
- Valgyti daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų ir ankštinių, riboti perdirbtą bei raudoną mėsą, labai sūrų maistą ir saldintus gėrimus.
- Saugotis saulės ir nesilankyti soliariumuose.
- Skiepytis, ypač nuo ŽPV ir hepatito B.
- Dalyvauti nemokamose krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio patikros programose.
- Patikrinti namus dėl radono ir laikytis darbo saugos reikalavimų dirbant su kenksmingomis medžiagomis.
- Jei įmanoma, žindyti kūdikį, nes tai mažina krūties vėžio riziką.
- Į gydytoją kreiptis, jei kelias savaites nepraeina gumbas, žaizdelė, kosulys, kraujavimas ar kitas neraminantis simptomas.
Šios priemonės negarantuoja, kad žmogus nesusirgs, tačiau jų visuma gali gerokai sumažinti riziką. Reguliari patikra taip pat padeda ligą nustatyti tuo metu, kai ją dar galima sėkmingai išgydyti.