Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia ne tik panaikinti Ukrainos valstybingumą, bet ir susilpninti Europą, teigia Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Klausas Gestwa. Jo vertinimu, net ir pasitraukus dabartiniam Kremliaus vadovui Rusijos imperialistinės ambicijos savaime neišnyktų.
Rusijos ir Sovietų Sąjungos istoriją, karo poveikį visuomenei bei aplinkai tyrinėjantis K. Gestwa Vilniuje dalyvavo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto renginyje „Ekocidas ir karas“ (angl. „Ecocide and War“).
Profesorius mano, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą išryškino ir ilgalaikes Vakarų politikos klaidas. Ypač daug kritikos jis skyrė Berlyno ryšiams su Maskva, kai ekonominiai interesai ir tikėjimas bendradarbiavimo nauda nustelbė Baltijos šalių bei Lenkijos perspėjimus apie Rusijos keliamą pavojų.
K. Gestwa teigė, kad šiandien jau tenka pripažinti: Baltijos valstybės ir Lenkija Rusijos grėsmę įvertino tiksliau nei didelė dalis Vokietijos politinio elito.
Istorikas taip pat kritiškai vertina JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos požiūrį į derybas dėl karo Ukrainoje. Jo teigimu, Vašingtone stinga Rytų Europos ekspertų, o derybose svarbų vaidmenį atliekantys nekilnojamojo turto verslo atstovai nebūtinai supranta istorines ir geopolitines konflikto aplinkybes.
Profesorius perspėja, kad Ukrainai nepalankus susitarimas gali tapti ne ilgalaikės taikos pradžia, o pasirengimu naujai Rusijos agresijai. Be to, karo pasekmės neapsiribos sugriautais miestais: Ukrainai dešimtmečius teks tvarkytis su ekologine žala, psichologinėmis traumomis ir prarastomis jaunosios kartos galimybėmis.
Istorija V. Putinui tapo valdžios pateisinimo įrankiu
Pasak K. Gestwa, V. Putinas istoriją naudoja selektyviai, atsirinkdamas tuos jos epizodus, kurie padeda pagrįsti stiprios valstybės, centralizuotos valdžios ir Rusijos, kaip didžiosios galios, sampratą. Režimui itin svarbi vadinamoji valdžios vertikalė – įsitikinimas, kad Rusija gali būti stipri tik tuomet, kai sprendimai sutelkti vienose rankose, o visuomenė paklūsta centrui.
V. Putino pasakojime svarbią vietą užima valstybės didybės ir imperinės galios idėja. Jis remiasi tais Rusijos istorijos laikotarpiais, kai šalis buvo didelė ir turėjo didelę įtaką pasaulyje, tačiau nutyli arba sumenkina faktus, prieštaraujančius tokiam vaizdiniui.
Vienu svarbiausių dabartinio režimo legitimumo šaltinių tapo Sovietų Sąjungos pergalė prieš nacistinę Vokietiją. Ji pristatoma kaip Rusijos valstybės ir visuomenės didybės įrodymas, kartu nutylint sovietų nusikaltimus, represijas ir totalitarinį režimo pobūdį. Taip kuriamas vienpusis istorijos aiškinimas.
Simboliniu sprendimu istorikas vadina ir 2000 metais priimtą V. Putino nutarimą sugrąžinti sovietinio himno melodiją. Tai esą rodė siekį atkurti tam tikrą tęstinumą su Sovietų Sąjungos praeitimi. Vis dėlto dabartinės Rusijos negalima tiesiog vadinti atkurta Sovietų Sąjunga – V. Putinas atsirenka jam naudingus sovietinės ir ankstesnės imperinės praeities elementus, kad pagrįstų savo valdžią bei politinius tikslus.
K. Gestwa pabrėžia, kad Rusijos imperializmas yra senesnis už dabartinį Kremliaus vadovą. Jis egzistavo carinėje Rusijoje, buvo tęsiamas Sovietų Sąjungoje ir neišnyko jai subyrėjus. Todėl būtų klaidinga tikėtis, kad V. Putinui pasitraukus Rusija automatiškai taps demokratinė ir taiki. Tam reikėtų gilių politinės sistemos ir visuomenės požiūrio į savo valstybę, kaimynus bei istoriją pokyčių.
Šalyje, pasak profesoriaus, vis dar stipri nuostata, kad Rusija turi teisę į ypatingą vaidmenį regione, o kaimyninės valstybės privalo atsižvelgti į Maskvos interesus. Jis taip pat nemato daug pagrindo tikėtis artėjančio masinio sukilimo ar sėkmingo perversmo V. Putino aplinkoje. Režime reikšmingą vietą užimančių saugumo struktūrų politiniai ir ekonominiai interesai glaudžiai susiję su dabartine sistema.
Karas sustiprino Ukrainos politinę tautą
Rusijos propaganda ilgą laiką neigė Ukrainos, kaip savarankiškos valstybės, egzistavimą. K. Gestwa teigimu, Ukrainos tapatybė nėra grindžiama vien etnine kilme ar kalba – tai pilietinė tapatybė, paremta priklausymu Ukrainos valstybei ir siekiu pačiai spręsti savo ateitį.
Istorikas primena, kad karas prasidėjo ne 2022 metais, o 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo agresiją Donbase. Rusijos vaidmuo organizuojant ginkluotą separatizmą buvo esminis, o tokie veikėjai kaip Igoris Girkinas prisidėjo prie konflikto eskalavimo. Todėl šio karo negalima pristatyti kaip savaime kilusio Ukrainos vidaus konflikto.
Po 2022 metų plataus masto invazijos Ukrainos politinė tapatybė dar labiau sustiprėjo. Skirtingai istoriją, kalbą ar santykius su Rusija vertinę žmonės susivienijo gindami savo valstybę. V. Putinas tikėjosi silpnos ir susiskaldžiusios Ukrainos, tačiau jo agresija prisidėjo prie stipresnės politinės tautos susiformavimo.
Donbaso reikšmė, pasak profesoriaus, neapsiriboja teritorijos kontrole. Rusijos agresija pakeitė milijonų žmonių gyvenimus, privertė juos palikti namus ir sunaikino daugybę bendruomenių. Tačiau regionas svarbus ir kariniu požiūriu: per ilgus karo metus Ukraina ten įrengė reikšmingas gynybines pozicijas, kurios apsunkina tolesnį Rusijos kariuomenės veržimąsi.
Dėl to teritorinės nuolaidos nebūtų vien simbolinis klausimas – jos galėtų tiesiogiai paveikti Ukrainos gebėjimą apsiginti ateityje. Be to, Rusijos tikslai neapsiriboja Donbasu: V. Putinas siekia daug platesnės Ukrainos kontrolės.
Rusijos visuomenės atsakomybės klausimas niekur nedings
Pagrindinė politinė ir teisinė atsakomybė už sprendimą pradėti karą tenka V. Putinui ir Rusijos vadovybei, tačiau, K. Gestwa įsitikinimu, neteisinga visą Rusijos visuomenę laikyti vien nekalta režimo auka.
Profesorius Rusijos visuomenę apibūdina kaip nevienalytę. Jo vertinimu, maždaug trečdalis gyventojų yra itin patriotiškai nusiteikę, aktyviai palaiko režimo politiką ir karą. Kita didelė dalis išlieka politiškai pasyvi: nesidomi politika, vengia kalbėti apie karą ir neprisiima atsakomybės. Tai nebūtinai reiškia, kad šie žmonės nežino, kas vyksta – dalis jų situaciją supranta, tačiau sąmoningai nuo jos atsiriboja.
Karui nepritariančių rusų taip pat yra. Kai kurie protestavo, kiti išvyko iš šalies, dar kiti stengiasi padėti Ukrainai. Vis dėlto dėl represijų Rusijoje viešai reikšti tokią poziciją labai pavojinga. Ilgainiui visuomenė vis tiek turės atsakyti, kokią atsakomybę prisiima už savo valstybės veiksmus.
K. Gestwa priminė vokiečių filosofo Karlo Jasperso 1946 metais išleistą veikalą „Kaltės klausimas“ (vok. „Die Schuldfrage“), kuriame nagrinėtos skirtingos atsakomybės už nacistinės Vokietijos nusikaltimus formos. Jo manymu, Rusijai taip pat reikės panašios diskusijos, nes be kritiško santykio su savo praeitimi ir dabartimi bus sunku sukurti kitokią politinę ateitį.
Rusijos opozicijoje, profesoriaus teigimu, yra drąsių žmonių, rizikuojančių laisve ir net gyvybe. Tačiau vien V. Putino pašalinimo nepakaktų, kad šalis taptų demokratinė. Opozicija taip pat turėtų kritiškai įvertinti imperinį Rusijos palikimą ir pripažinti kaimyninių valstybių teisę pačioms spręsti savo ateitį. Priešingu atveju net pasikeitus valdžiai išliktų Rusijos dominavimo kaimynystėje pavojus.
Ekologinė karo kaina Ukrainai bus juntama dar ilgai
Karas dažniausiai vertinamas pagal žuvusiųjų, sužeistųjų, sugriautų pastatų ar sunaikintos technikos skaičių, tačiau aplinkai tenka gerokai mažiau dėmesio. K. Gestwa pabrėžia, kad ekologinės pasekmės Ukrainoje gali būti juntamos dešimtmečius.
Šalyje smarkiai teršiamas dirvožemis, vanduo ir oras. Pavojingos medžiagos į aplinką patenka dėl sprogmenų, sunaikintos karinės technikos ir pramonės objektų bombardavimo.
Vienas dramatiškiausių pavyzdžių – Kachovkos užtvankos sunaikinimas 2023 metų birželį. Tai buvo ne tik infrastruktūros nelaimė: įvykis stipriai paveikė Dnipro upės ekosistemą, vandens išteklius, žemės ūkį ir vietos bendruomenes. Nukentėjo ir vandens tiekimo sistema, svarbi Krymui. Karo metu buvo pažeisti ir kiti vandens telkiniai, tarp jų – Oskilo vandens saugykla.
Papildomą ekologinę ir humanitarinę žalą sukelia sistemingos atakos prieš energetikos infrastruktūrą. Ukrainai po karo reikės milžiniškų išteklių ne tik miestams ir infrastruktūrai atstatyti, bet ir ekosistemoms, dirvožemiui bei vandens ištekliams atkurti.
Karo padariniai apima ir žmonių gyvenimus. Milijonai buvo priversti palikti namus, šeimos išsiskyrė, vaikai neteko įprastos aplinkos, o daugeliui jaunuolių sutriko mokslai ir studijos. Žmonės metų metus gyvena baimėje, patiria bombardavimus, netenka artimųjų ar bėga iš savo miestų.
2023 metais Pasaulio sveikatos organizacija vertino, kad beveik dešimt milijonų Ukrainos gyventojų gali susidurti su psichikos sveikatos sutrikimais. Traumos gali paveikti ne tik jas patyrusius žmones, bet ir jų šeimas bei ateities kartas. Ypač pažeidžiami jauni žmonės, prarandantys metus, kurie įprastomis sąlygomis būtų skirti mokslams, karjerai ar šeimos kūrimui.
Kartu Ukrainos visuomenė demonstruoja didelį atsparumą. Savanoriai, pilietinės organizacijos ir vietos bendruomenės nuo karo pradžios atlieka svarbų vaidmenį. Šis aktyvumas bus reikalingas ir pokariu, kai teks rūpintis ne tik atstatymu, bet ir korupcijos, institucijų veikimo bei visuomenės reintegracijos problemomis.
JAV derybų komandai stinga Rytų Europos žinių
K. Gestwa teigimu, viena didžiausių D. Trumpo administracijos problemų yra žmonių, gerai išmanančių Rytų Europą, Rusijos istoriją ir regiono saugumo klausimus, trūkumas. Derybose būtina suprasti ne tik padėtį fronte, bet ir ilgalaikius Rusijos politinius tikslus.
Istorikui nerimą kelia tai, kad svarbų vaidmenį derantis atlieka profesinę patirtį daugiausia nekilnojamojo turto srityje sukaupę Steve’as Witkoffas ir Jaredas Kushneris. Jo vertinimu, diplomatija nėra nekilnojamojo turto sandoris: neįmanoma paprasčiausiai susodinti šalių prie stalo, tikėtis teritorijų pasidalijimo ir taip užtikrinti ilgalaikę taiką.
V. Putino siekiai, pasak profesoriaus, apima ne tik Ukrainos kontrolę, bet ir Europos saugumo tvarkos pakeitimą. Kremliaus vadovo mąstyme didžiosios valstybės turi teisę spręsti mažesnių šalių likimą. Tai primena naujosios Jaltos idėją, kai Jungtinės Valstijos, Rusija ir Kinija pasidalytų įtakos sferas.
Tokia tvarka būtų pavojinga Europai, ypač mažesnėms valstybėms. Ukraina nėra objektas, dėl kurio ateities galėtų susitarti kitos šalys – tai nepriklausoma valstybė, turinti teisę pati spręsti savo likimą.
Europa, K. Gestwa nuomone, turi tapti savarankiškesnė saugumo srityje ir nebegali kiekvieną kartą laukti Vašingtono sprendimų ar pokyčių JAV vidaus politikoje. Tai nereiškia, kad transatlantinis ryšys tapo nesvarbus, tačiau Europos valstybės turi būti pajėgios prisiimti didesnę atsakomybę už savo gynybą.
Tam būtina stiprinti karinius pajėgumus, gynybos pramonę ir politinę vienybę. Ypač svarbus rytinis NATO flangas. Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje profesorius vadina reikšmingu žingsniu, rodančiu rimtesnį Berlyno požiūrį į Baltijos regiono saugumą ir siunčiančiu Rusijai signalą, kad Europos valstybės pasirengusios ginti viena kitą.
Berlynas per ilgai neklausė Baltijos šalių ir Lenkijos
K. Gestwa Vokietijos ilgalaikius glaudžius ryšius su Rusija vadina viena didžiausių šalies užsienio politikos klaidų. Šią politiką, jo teigimu, veikė „Rytų politikos“ (vok. „Ostpolitik“) tradicija, siejama su Willy Brandtu.
Po Antrojo pasaulinio karo tokia kryptis turėjo svarbų moralinį ir istorinį pagrindą: Vokietijai reikėjo pripažinti atsakomybę už nacistinius nusikaltimus ir siekti susitaikymo su Rytų Europos valstybėmis. Vienu ryškiausių simbolių tapo tuometinio kanclerio W. Brandto atsiklaupimas prie Varšuvos geto didvyriams skirto paminklo 1970 metų gruodį.
Tačiau vėliau Vokietijos požiūris į Rusiją vis labiau rėmėsi prielaida, kad ekonominis bendradarbiavimas savaime užtikrins taiką ir stabilumą. Tikėtasi, kad prekyba, energetiniai ryšiai ir tarpusavio priklausomybė paskatins Maskvą elgtis atsakingiau, tačiau buvo nepakankamai atsižvelgta į pačios Rusijos politinius tikslus.
Baltijos šalys ir Lenkija ne vienus metus perspėjo, kad Rusija energijos išteklius gali panaudoti politiniam spaudimui. Vokietijoje šie įspėjimai neretai vertinti kaip pernelyg emocingi arba susiję su istorinėmis baimėmis.
Vienu aiškiausių pavyzdžių profesorius laiko „Nord Stream“ dujotiekius. Dar 2006 metais tuometis Lenkijos gynybos ministras Radoslawas Sikorskis šį projektą palygino su 1939 metų Molotovo–Ribbentropo paktu ir perspėjo dėl geopolitinių Vokietijos bei Rusijos susitarimų pasekmių.
Vis dėlto Berlyne vyravo ekonominiai argumentai, o verslo interesai ir energetikos sektoriaus įtaka buvo stiprūs. Po 2014 metų Krymo aneksijos, K. Gestwa įsitikinimu, turėjo būti akivaizdu, kad ankstesnė politika neveikia: Rusija jau buvo parodžiusi pasirengimą karine jėga keisti Europos valstybių sienas. Tačiau Vokietija pernelyg ilgai laikėsi ankstesnių prielaidų ir tiksliau Rusijos grėsmę vertinusius Baltijos šalių bei Lenkijos perspėjimus ignoravo.
Profesorius pripažįsta, kad savo vaidmenį turi įvertinti ir Vokietijos akademinė bendruomenė. Istorikai bei Rytų Europos tyrėjai, jo teigimu, turėjo viešai ir aiškiau kalbėti apie Rusijos politikos pavojus. Mokslininkai turėtų ne tik rengti knygas bei straipsnius, bet ir dalyvauti viešose diskusijose, kai jų tyrimai susiję su karu, demokratija ir Europos saugumu.
Karo baigtis nulems, kaip jį vertins ateities istorikai
K. Gestwa pabrėžia, kad galutinį karo vertinimą apsunkina tai, jog dar nežinoma jo baigtis. Jo teigimu, galima įsivaizduoti du iš esmės skirtingus scenarijus.
Pirmuoju atveju Ukraina išliktų nepriklausoma ir demokratinė, gebėtų apsiginti bei dar labiau integruotųsi į Europą. Tuomet ateities istorikai galėtų akcentuoti Ukrainos visuomenės atsparumą, gebėjimą pasipriešinti daug didesnei valstybei ir karo poveikį visai Europos saugumo architektūrai. Tokia Ukraina galėtų tapti svarbia Europos saugumo dalimi, reikšminga politine ir ekonomine partnere bei savotišku skydu nuo Rusijos imperializmo.
Antrasis scenarijus būtų kur kas pavojingesnis. Jei susitarimas leistų V. Putinui įgyvendinti bent dalį savo tikslų, tai nebūtinai reikštų tikrą taiką – galėtų būti tik laikina pertrauka prieš naują karą. Rusijos vadovo siekiai neapsiriboja Donbasu ar kitomis okupuotomis teritorijomis. Jis nori politiškai kontroliuoti Ukrainą ir paversti ją nuo Maskvos priklausoma valstybe. Rusijai svarbi ir Juodosios jūros pakrantė, įskaitant Odesą.
Be to, Maskva siekia destabilizuoti Europą, silpninti jos vienybę ir skatinti politinius nesutarimus. K. Gestwa nuomone, Rusija išnaudoja Europos vidaus konfliktus, įskaitant diskusijas dėl Vokietijos politinių jėgų – „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) ir Sahros Wagenknecht įkurtos partijos BSW – pozicijų Rusijos bei Ukrainos klausimais. Informacinės operacijos ir mėginimai veikti Europos viešąją nuomonę yra platesnės strategijos dalis, nes Maskvai naudinga susiskaldžiusi Europa, nesugebanti susitarti dėl bendros politikos.
Kaip šį karą vertins ateities istorikai, priklausys nuo šiandien priimamų sprendimų. Jei Ukraina išsaugos nepriklausomybę ir demokratinę ateitį, tai gali tapti sėkmingo pasipriešinimo imperialistinei agresijai istorija. Tačiau leidus V. Putinui pasiekti savo tikslus, pasekmės būtų katastrofiškos ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.