Apsilankę bažnyčioje ar planuodami užsakyti šventąsias mišias, krikštynų ar santuokos apeigas žmonės neretai svarsto, kokią sumą reikėtų paaukoti. Vieni klausia artimųjų, kiti ieško atsakymų internete, tačiau ne visada aišku, ar egzistuoja nustatyta auka ir ką daryti tiems, kurie šiuo metu neturi pakankamai pinigų.
Alytaus Šv. Kazimiero parapijos kunigas Vytautas Mazirskas naujienų portalui tv3.lt paaiškino, nuo ko turėtų priklausyti aukojama suma, ar dėl negalėjimo paaukoti reikėtų jaustis kaltai ir kam naudojamos bažnyčioje surinktos lėšos.
Konkrečios sumos parapijoje nėra
Pasak V. Mazirsko, jo parapijoje nėra nustatyta, kiek žmogus privalėtų paaukoti. Suma turėtų būti pasirenkama pagal asmens finansines galimybes.
Kunigas pabrėžia, kad auka nėra mokestis už religinę paslaugą. Jei už apeigas būtų reikalaujama konkrečios pinigų sumos, tai jau būtų ne auka, o kaina.
Jo teigimu, mažesnes pajamas gaunantis žmogus turėtų aukoti tiek, kiek gali. Būtent galimybė savo noru skirti tiek, kiek pajėgi, ir yra aukos esmė.
Dvasininkas taip pat primena, kad teologijoje prekyba šventais dalykais vadinama simonija, todėl prašyti konkretaus atlygio už šventus dalykus nėra tinkama.
Kunigas sako, kad apie žmogaus galimybes negalima spręsti vien iš jo išvaizdos. Prabangiai apsirengęs asmuo gali paaukoti mažiau, o sunkiai atrodantis senyvas žmogus kartais pasiūlo tokią auką, kad tenka net klausti, ką jis daro. Todėl išorė ne visada atspindi nei žmogaus vidinį nusiteikimą, nei jo galimybes.
Krikštynoms ir vestuvėms – nuo 10 iki 100 eurų?
Krikštynos ir vestuvės taip pat dažnai paskatina ieškoti konkrečių patarimų, kiek reikėtų skirti kunigui. Tačiau, anot V. Mazirsko, vienos visiems tinkamos sumos nėra.
Dvasininkas nurodo, kad auka gali būti dviženklė arba triženklė – tai priklauso nuo aukotojo finansinės padėties. Todėl vienam žmogui tinkama gali būti 10 eurų, o kitam – 100 eurų auka.
Svarbiausia, kad žmogus aukotų pagal savo galimybes ir nesijaustų privalantis pasiekti kitų nurodomą sumą. Nedidelė auka netampa netinkama vien todėl, kad kažkas tikėjosi didesnio piniginio įnašo.
Neturint pinigų kaltės jausti nereikia
Žmonės, kurie šiuo metu negali paaukoti, neturėtų dėl to jaustis kalti. V. Mazirskas pabrėžia, kad kalba remdamasis savo patirtimi ir negali atsakyti už visus kunigus, tačiau jo praktikoje yra buvę atvejų, kai pagalbos kreipdavosi itin sudėtingomis aplinkybėmis esantys žmonės.
Kunigas pasakojo, kad artimųjų prašymų melstis už sunkiai susirgusius ar komoje esančius žmones yra sulaukęs ir tada, kai šeima neturėjo galimybės aukoti. Tokiais atvejais jis meldėsi už sveikatą, išgijimą ir malonę be jokios aukos.
Jo teigimu, galimybė kreiptis į dvasininką ir sulaukti maldos neturėtų priklausyti nuo žmogaus piniginės.
V. Mazirskas taip pat prisiminė atvejį, kai žmogui mišių reikėjo konkrečią dieną. Nors kunigams taikoma tam tikra tvarka, jis pabrėžė, kad būtina įvertinti ir konkrečią žmogaus situaciją, o ne aklai laikytis formalių taisyklių. Kunigas tai aiškina Jėzaus žodžiais, kad raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę.
Kur panaudojamos bažnyčioje paaukotos lėšos?
V. Mazirskas ragina atskirti dvi skirtingas bažnyčioje surenkamų pinigų rūšis. Aukos už šventąsias mišias, krikštynas ir santuokas yra kunigų pragyvenimo šaltinis. Laidotuvių atveju taip pat svarbiausia yra šventosios mišios už mirusįjį.
Kitai kategorijai priskiriamos per sekmadienio rinkliavas arba kitais būdais parapijai paaukotos lėšos. Tokios rinkliavos paprastai vyksta kiekvieną sekmadienį ir per privalomas iškilmes, net jei jos rengiamos ne sekmadienį.
Parapijai aukoti galima ir tiesiogiai, atvykus į parapijos raštinę, taip pat įsigyjant kalėdaičių prieš Kalėdas.
Šie pinigai skiriami kasdienėms parapijos reikmėms: bažnyčios ir kitų pastatų priežiūrai, remontui, komunaliniams mokesčiams, darbuotojų atlyginimams bei kitiems būtiniems darbams.
Taigi kunigų pragyvenimui skirtos aukos ir parapijos išlaikymui naudojamos rinkliavos yra skirtingos. Norint suprasti, kam skiriami paaukoti pinigai, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokiu būdu ir kokiam tikslui jie surenkami.