Kauno gyventoja, dešimtmečius prižiūrėjusi 1958 m. Eigulių kapinėse palaidoto tėvo kapą, negalėjo pastatyti jam paminklo, nes savivaldybėje nebuvo išlikę oficialių palaidojimo duomenų. Seimo kontrolierė dr. Jolita Miliuvienė nustatė, kad institucija nesilaikė kapavietės identifikavimo tvarkos ir gero viešojo administravimo principų.
Moteris nurodė, kad iš pradžių tėvo kapą prižiūrėjo jos motina, o po motinos mirties tai darė ji pati. Kapą žymėjo kryžius, tačiau medinė lentelė su mirusiojo duomenimis ilgainiui supuvo, nukrito ir buvo išmesta.
Sutaupiusi pinigų kapavietei sutvarkyti, pareiškėja sužinojo, kad savivaldybė neturi duomenų apie joje palaidotą tėvą. To meto kapinių registracijos žurnalai buvo prarasti per gaisrą archyve. Moteris kreipėsi į bažnyčią, valstybės archyvus ir savivaldybę, pateikė giminystę patvirtinančius dokumentus, tačiau kapavietės nustatyti nepavyko.
Prašymas komisijos taip ir nepasiekė
Seimo kontrolierės tyrimas parodė, kad savivaldybė į moters kreipimusis reagavo formaliai – reikalavo papildomų dokumentų ir atsisakė prašymą nagrinėti pakartotinai. Tačiau dalį kapavietės identifikavimui reikalingos informacijos turėjo kaupti savivaldybės paskirta kapinių priežiūros įmonė. Todėl dokumentų praradimas, pasak kontrolierės, neatleidžia savivaldybės nuo pareigos aktyviai ieškoti sprendimo.
Pagal teisės aktus sprendimą dėl kapavietės identifikavimo turėjo priimti mero sudaryta komisija. Ji privalėjo įvertinti moters pateiktą informaciją ir apžiūrėti kapavietę, tačiau pareiškėjos prašymai komisijai perduoti nebuvo. Be to, savivaldybės atsakymuose nebuvo nurodyta, kaip juos galima apskųsti, nors to reikalauja Viešojo administravimo įstatymas.
Dr. J. Miliuvienė pabrėžė, kad žmogus neturėtų vienas spręsti problemos, kilusios dėl institucijos neišsaugotų dokumentų. Tokiais atvejais įstaiga turėtų ne vien reikalauti papildomų įrodymų, bet pati įvertinti visas aplinkybes ir ieškoti informacijos prieinamais būdais. Kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį, kad nereikėtų sudaryti kliūčių žmonėms, norintiems prižiūrėti artimųjų kapavietes ir išsaugoti jų atminimą.
Savivaldybei pateiktos rekomendacijos
Seimo kontrolierė priminė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje valstybės institucijų klaidos turi būti sprendžiamos nukentėjusių asmenų naudai. Su artimųjų kapų priežiūra susiję klausimai tam tikrais atvejais patenka ir į privataus bei šeimos gyvenimo apsaugos sritį.
Pasak dr. J. Miliuvienės, artimųjų kapų lankymas ir priežiūra nėra tik formalus ar ūkinis reikalas – tai ryšys su šeima, jos istorija ir atmintimi. Todėl dukra, dešimtmečius prižiūrinti tėvo kapą, neturėtų būti verčiama įrodinėti tai, ką turėjo užfiksuoti ir išsaugoti pati sistema.
Konstatavusi viešojo administravimo pažeidimus, kontrolierė rekomendavo Kauno miesto savivaldybės merui perduoti moters prašymus atsakingai komisijai. Ji turėtų įvertinti pateiktus dokumentus, apžiūrėti kapavietę, kreiptis į kitus galimus informacijos šaltinius, taip pat į gretimų kapaviečių prižiūrėtojus, ir priimti motyvuotą sprendimą.
Atsižvelgiant į tai, kad istoriniai archyvo dokumentai neišliko, komisijai rekomenduota vadovautis tikėtinumo prezumpcija, o ne reikalauti neginčijamų įrodymų. Savivaldybė taip pat turėtų užtikrinti, kad ateityje prašymai dėl kapaviečių identifikavimo būtų nagrinėjami pagal teisės aktus, o žmonės būtų tinkamai informuojami apie priimtus sprendimus ir jų apskundimo galimybes.