Sicilijoje gyvenimas teka gerokai lėčiau nei Lietuvoje, tačiau vietos gyventojai, nepaisydami šiukšlių gatvėse ir varginančios biurokratijos, moka mėgautis kasdienybe. Antruosius namus Italijos saloje turintys Augusta ir Artūras Zuokai mano, kad lietuviams verta pasimokyti iš siciliečių santykio su šeima, vaikais, maistu ir paprastais gyvenimo malonumais. Buvęs Vilniaus meras taip pat prabilo apie, jo nuomone, Lietuvoje egzistuojančią „kokybiškų vyrų“ problemą, o smuikininkė Augusta Zuokė pasakojo, kaip gyvenimas Sicilijoje leidžia atsitraukti nuo nuolatinio skubėjimo. Kartu pora pripažįsta, kad ir siciliečiai iš lietuvių galėtų kai ko pasimokyti.
Vietos gyvenimo ritmą taikliai nusako posakis piano piano – pamažu ir neskubant. Sekmadienio pietūs su keliomis šeimos kartomis gali trukti keturias valandas, šviežių produktų į turgų ar parduotuvę užsukama beveik kasdien, o vakariniai pasivaikščiojimai ir pokalbiai su kaimynais yra įprasta kasdienybės dalis. Anot Augustos, Italija skatina sustoti, labiau įsiklausyti į save ir atsisakyti nuolatinio neurotiško bėgimo bei konkurencijos.
„Piano piano“: siciliečiai neskuba, bet gyvena laimingai
Kai kuriose Sicilijos vietose gali pasirodyti, kad laikas sustojo prieš trisdešimt metų. Vis dėlto Artūras juokauja, kad galbūt ne siciliečiai turėtų vytis šiuolaikinį pasaulį, o Lietuvai ir kitoms šalims vertėtų į tokį gyvenimo ritmą sugrįžti. Jo teigimu, svarbiausia, kad žmonės čia atrodo laimingi.
Zuokai pastebi, jog siciliečiai savo gyvenimą derina prie gamtos, o ne bando gamtą pritaikyti sau. Vaisiai ir daržovės vartojami pagal sezoną, pirmenybė teikiama šviežiam vietos maistui, o valgymas tampa ne tik būtinybe, bet ir svarbia bendravimo forma. Artūras sako, kad Lietuva iš italų galėtų perimti įprastą, gamtos ciklais paremtą gyvenimo tempą – panašiai kadaise gyveno mūsų seneliai ir proseneliai.
Apie savo namus Riposto miestelyje, esančiame Etnos papėdėje ir prie Jonijos jūros, pora kalba kaip apie lietuviams įprastą išvyką į Palangą. Kelių aukštų pastatas su terasomis ir vaizdu į jūrą šiandien vadinamas Zuokų „bokštu“, tačiau prieš kelerius metus jis buvo gerokai kitoks: stovėjo tik sienos be stogo, o viduje buvo įsikūrę balandžiai. Kelerius metus trukusi rekonstrukcija griuvėsius pavertė išskirtiniu šeimos būstu. Vis dėlto Zuokai pabrėžia, kad tikrasis Sicilijos patrauklumas slypi ne name, o gyvenimo būde.
Sicilijos žavesys slepiasi ne išblizgintuose fasaduose
Į Riposto pirmą kartą atvykę Zuokų draugai ne visada iškart supranta, kuo ši vieta patraukė porą. Čia galima išvysti aptrupėjusius pastatus, chaotišką eismą, netvarką ir vakarais šiukšlių maišais nuklotas gatves. Artūras Siciliją vadina „nenušlifuotu deimantu“, kurio vertę gali suprasti ne kiekvienas.
Šeimą ypač stebina atliekų tvarkymo tvarka. Gyventojai vakare prie durų ar ant tvorų išneša surūšiuotus šiukšlių maišus, o tarnybos juos surenka tik kitą rytą. Todėl tuo metu, kai maloniausia vaikščioti po miestą, vaizdą gadina visur paliktos atliekos, prie kurių pora vis dar negali priprasti.
Artūro manymu, šiuos nepatogumus kompensuoja kasdienio gyvenimo kokybė. Ryte su šlepetėmis galima nueiti iki kepyklėlės šviežios duonos, užsukti į sūrinę, kur mocarela gaminama pirkėjų akyse, arba įsigyti orkaitėje keptos rikotos su garsiaisiais Sicilijos pachino pomidorais. Turguje sezono metu kilogramas ką tik sugauto tuno kainuoja vos aštuonis eurus.
A. Zuokas pabrėžia, kad tokios kokybės produktai Europos didmiesčiuose arba sunkiai prieinami, arba kainuoja labai brangiai. Sicilijoje, jo teigimu, tai yra tiesiog įprasta kasdienybė.
Kita vertus, patys Zuokai pripažįsta, kad siciliečiams būtų naudinga perimti iš lietuvių geresnį atliekų tvarkymą, viešųjų paslaugų organizavimą ir mažesnę biurokratinę naštą.
Artūras Zuokas įvardijo Lietuvos problemą: kalba apie „kokybiškus vyrus“
Vienas ryškiausių Zuokų atradimų Sicilijoje – natūralus dėmesys šeimai ir vaikams. Mažamečiai čia laukiami net prabangiuose restoranuose, o rūpinimasis jais laikomas savaime suprantama bendruomenės dalimi. Pora įsitikinusi, kad jų dvejų metų dukrą Agatą, jei ši pasiklystų, namo parvestų bet kuris miestelio gyventojas.
Artūras šį požiūrį lygina su Lietuvos situacija. Jo teigimu, Lietuvoje į vaiką neretai žiūrima kaip į problemą, o besilaukianti moteris kartais vertinama tarsi serganti. Sicilijoje, pasak politiko, požiūris yra priešingas.
Kalbėdamas apie šeimą ir gimstamumą Lietuvoje, Artūras juokais paminėjo ir „kokybiškų vyrų“ trūkumą. Jis paaiškino turintis omenyje savarankiškus, atsakingus ir šeimai pasirengusius vyrus. Anot jo, jų nerandančios moterys ne visada ryžtasi susilaukti vaikų.
Augustos meilės kalba – sicilietiška kaponata
Maistas Sicilijoje yra neatsiejama gyvenimo ir bendravimo dalis. Sekmadieniais prie ilgų restoranų stalų susirenka kelios giminės kartos, o pietūs gali trukti tris ar keturias valandas. Svarbiausia šio ritualo dalis – ne patiekalų kiekis, bet kartu praleistas laikas.
Sicilijos kulinarinės tradicijos įsitvirtino ir Zuokų namuose. Augusta pasakoja, kad baklažanų kaponata jiems tapo savotiška meilės išraiška: norėdama vyrui pasakyti „myliu“, ji pagamina šį sicilietišką patiekalą.
Artūrui taip pat patinka suktis virtuvėje, nors labiau jį traukia baras. Jis turi svajonę, kad sulaukęs aštuoniasdešimties atidarys nedidelį barą, kuriame maišys kokteilius ir lankytojams pasakos savo gyvenimo istorijas.
Nors Sicilijoje netrūksta nepatogumų, gyvenimas šioje saloje Zuokams padėjo iš naujo įvertinti dalykus, kuriems Lietuvoje dažnai neužtenka laiko. Augusta sako, kad Italija moko sustoti ir gyventi labiau įsiklausant į save.
Daugiau apie Zuokų kasdienybę prie nuolat išsiveržiančio Etnos ugnikalnio, siciliečių požiūrį į maistą, saldžių pusryčių tradiciją, vietinių mėgstamą gazuoto vandens, citrinų sulčių ir druskos gėrimą bei Augustos kaponatos receptą pasakojama laidoje „Itališkoji Dolce Vita“.