Puslaidininkiai šiandien reikalingi gerokai plačiau nei automobiliams ar išmaniesiems telefonams. Jie būtini pramonės įrangai, energetikos sistemoms, dirbtiniam intelektui ir gynybos technologijoms. Todėl Europos pastangos stiprinti lustų sektorių susijusios ne tik su konkurencingumu, bet ir su saugumu.
Ar naujasis Europos Sąjungos Lustų aktas padės pasiekti šiuos tikslus, priklausys ne vien nuo to, kiek bus pastatyta gamyklų. Ne mažiau svarbu, ar moksliniai atradimai taps produktais, kas juos įsigis ir ar mažesnių valstybių įmonės galės dalyvauti kuriamoje ekosistemoje.
Kodėl prireikė antrojo Lustų akto?
Pirmasis ES Lustų aktas įsigaliojo 2023 metais. Jo priėmimą iš esmės paskatino per COVID-19 pandemiją sutrikusios pasaulinės tiekimo grandinės. Lustų stygius stabdė Europos automobilių gamyklas ir kitų prekių gamybą, taip pat išryškino žemyno priklausomybę nuo kelių gamybos centrų Azijoje.
Nors nuo pirmojo akto praėjo tik treji metai, jau svarstomas „Lustų aktas 2.0“. Viena pagrindinių priežasčių – pasaulis keičiasi sparčiau, nei dažnai spėja keistis Europos teisė.
Specialistai pirmojo akto nelaiko nesėkme. Jis padėjo sutelkti apie 52 mlrd. eurų viešųjų ir privačių investicijų, su kuriomis siejama maždaug 46 tūkst. tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Taip pat pradėjo veikti penkios pilotinės linijos, kompetencijų centrų tinklas išsiplėtė į 28 šalis, o Europoje kuriama lustų projektavimo ir kvantinių lustų infrastruktūra.
Tačiau visos puslaidininkių vertės grandinės Europa dar nesustiprino tiek, kiek reikėtų. Trūksta pažangiausių lustų gamybos, jų projektavimo, atminties technologijų ir pažangaus pakavimo pajėgumų.
Pirmojo akto centre daugiausia buvo pasiūla: investicijos, gamyklų statyba, gamybos apimčių didinimas ir priklausomybės nuo Azijos mažinimas. Dabar Europos Komisija siūlo vertinti visą grandinę – nuo mokslo ir projektavimo iki pilotinės gamybos, komercializavimo, masinės gamybos, galutinio vartotojo bei paklausos.
Toks požiūris turėtų padėti spręsti ilgai trunkančią Europos problemą – atotrūkį tarp laboratorijos ir gamyklos. Žemynas turi stiprius universitetus, mokslą ir technologines kompetencijas, tačiau mokslinis atradimas ne visada tampa produktu, startuolis – sparčiai augančia įmone, o prototipas – masinės gamybos preke.
Pagaminti neužtenka: kas pirks europietišką lustą?
Vienas svarbiausių pokyčių – didesnis dėmesys paklausai. Be pasiūlos priemonių, siūloma skatinti bendrą technologijų kūrimą su pramonės šakomis, kurios tas technologijas naudoja, ir taikyti inovatyvius viešuosius pirkimus.
2026 metų diskusiją apie lustus nuo 2022–2023 metų išskiria ir dirbtinio intelekto proveržis. Anksčiau svarbiausiu postūmiu buvo pandemijos sukelti tiekimo sutrikimai, o dabar vis didesnę reikšmę įgyja dirbtinis intelektas ir jam reikalingi didelio našumo lustai.
Diskusijoje pristatytos prognozės rodo, kad 2030 m. Europos puslaidininkių rinkoje apie 30 proc. paklausos gali sudaryti automobilių sektorius, apie 25 proc. – duomenų centrai, debesijos paslaugos ir dirbtinis intelektas, 18 proc. – pramonė, o maždaug 11 proc. – aviacijos, kosmoso, gynybos ir saugumo pramonė.
Lietuvai nebūtina statyti milijardinės gamyklos
Norint tapti Europos puslaidininkių ekosistemos dalimi, Lietuvai greičiausiai nereikėtų statyti milijardus kainuojančios lustų gamyklos. Svarbiau nustatyti, kuriose vertės grandinės srityse jau turime arba galėtume sukurti konkurencinį pranašumą.
Perspektyvios kryptys galėtų būti fotonika ir lazerių technologijos, jutikliai, specializuotas lustų projektavimas, pažangus pakavimas bei testavimas, kvantinės technologijos, dirbtiniam intelektui skirta aparatinė įranga, gynybos elektronika ir specializuotos medžiagos.
Lietuvos pramonei dalyvavimas Europos puslaidininkių ekosistemoje reikštų daugiau nei galimybę gauti finansavimą. Tai leistų įmonėms patekti į aukštesnės pridėtinės vertės europines tiekimo grandines, bendradarbiauti su didžiaisiais gamintojais, pritraukti investicijų ir kurti geriau apmokamas technologines darbo vietas.
Komisija taip pat siūlo regionams, turintiems aiškų puslaidininkių ekosistemos plėtros ir investicijų planą, suteikti galimybę siekti specialaus statuso ir jungtis į europinį tokių regionų tinklą. Kol kas tai tik pasiūlymas, o ne veikianti sistema, tačiau Lietuvai jis galėtų suteikti naujų galimybių.
Strateginė autonomija neturėtų reikšti atsiribojimo
Puslaidininkių vertės grandinė yra viena sudėtingiausių pasaulyje. Siekis viską – nuo žaliavų iki pažangiausių lustų – gaminti tik Europoje būtų sunkiai įgyvendinamas ir ekonomiškai abejotinas.
Dėl to būtina atsakyti, kokias priklausomybes Europa gali toleruoti, kur reikia įvairinti tiekimo šaltinius ir kuriose kritinėse technologijose ji negali likti visiškai priklausoma nuo vieno išorinio tiekėjo.
Diskusijoje nuskambėjusi pagrindinė mintis – atsparumui reikalinga diversifikacija, o jai būtinas atvirumas. Europa turi stiprinti kritinius pajėgumus, tačiau kartu išsaugoti pasaulines vertės grandines ir bendradarbiauti su patikimais partneriais – JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanu bei kitomis valstybėmis.
Europai nebūtina visko gaminti pačiai. Tačiau ji turėtų tapti techniškai nepakeičiama, turėti technologijų, kompetencijų ir įmonių, kurių pasaulinė puslaidininkių ekosistema negalėtų lengvai atsisakyti.
Be europinių priemonių mažesnės valstybės gali likti nuošalyje
„Lustų aktą 2.0“ reikėtų vertinti platesniame Europos pramonės politikos kontekste. Jis susijęs su kritinių žaliavų politika, bendrosios rinkos gilinimu, investicijomis ir strateginių technologijų stiprinimu. Europai neužtenka vien nustatyti taisykles – reikia spręsti, kur bus kuriamos technologijos, kas jas finansuos ir pirks bei ar įmonės galės pasiekti pasaulinį mastą.
Čia aktuali ir Mario Draghi diagnozė: Europai reikia daugiau investicijų, mažiau fragmentacijos, gilesnės bendrosios rinkos ir palankesnių sąlygų inovatyvioms įmonėms augti. Jei Europos startuolis turi iš karto orientuotis į 27 skirtingas rinkas, o jo konkurentas JAV ar Kinijoje nuo pat pradžių veikia milžiniškoje vidaus rinkoje, konkurencingumo iššūkis atsiranda dar iki kalbant apie subsidijas.
Be to, pirmojo Lustų akto investicijos pasiskirstė nevienodai. Didelė dalis stambių projektų sutelkta Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir keliose kitose valstybėse.
Jeigu Europos pramonės politika daugiausia priklausys nuo nacionalinės valstybės pagalbos, didžiosios šalys galės skirti milijardus, o mažesnės tokios finansinės galios neturės. Tuomet politika, skirta išorinei priklausomybei mažinti, gali dar labiau padidinti skirtumus pačioje Europos Sąjungoje.
Dėl to puslaidininkių politika negali virsti 27 nacionalinių subsidijų varžybomis. Reikalingi bendri europiniai instrumentai ir finansavimas, kad bendroje ekosistemoje galėtų dalyvauti ir mažesnių valstybių įmonės.
„Lustų akto 2.0“ tikslas – sustiprinti Europos kritinius technologinius pajėgumus, paspartinti mokslo pavertimą verslu, auginti įmones ir kurti paklausą europinėms technologijoms, kartu išlaikant įvairias pasaulines tiekimo grandines.
Pirmasis Lustų aktas iš esmės klausė, kaip į Europą susigrąžinti daugiau puslaidininkių gamybos. Antrasis turi atsakyti į sudėtingesnį klausimą: kokių technologinių pajėgumų Europai reikia, kad ji išliktų konkurencinga, saugi ir reikšminga pasaulyje, ir kaip juos sukurti neužsidarant nuo likusio pasaulio.