Rusijos okupuotame Ukrainos miestelyje stačiatikių kunigas slapta grąžina nužudytųjų kūnus jų šeimoms. Už šį veiksmą gresia mirtis, tačiau žiemos sąlygomis net noras palaidoti artimąjį tampa pavojingu pasipriešinimu. Tokia istorija pasakojama Lietuvoje gimusio ukrainiečio, Prancūzijoje kuriančio režisieriaus Rostislavo Kirpičenkos vaidybiniame filme „Pavasaris“.
Filmo pasaulinė premjera įvyko 79-ojo Kanų kino festivalio oficialiosios programos specialiųjų peržiūrų „Special Screenings“ sekcijoje. Lietuvos, Prancūzijos, Estijos ir Ukrainos bendros gamybos kūrinys taip pat parodytas 54-ajame FEMA kino festivalyje „La Rochelle Cinéma“ ir 28-ajame tarptautiniame Rio de Žaneiro filmų festivalyje.
Lietuvoje „Pavasaris“ pirmą kartą bus parodytas lapkričio 15 dieną kino festivalyje „Scanorama“, o šalies kino teatruose pasirodys nuo lapkričio 20-osios. Filme vaidina Kęstutis Cicėnas, Valentinas Novopolskis ir Daumantas Ciunis.
Kunigo pasipriešinimas okupacijos tyloje
Filmo veiksmas perkeltas į Rusijos okupuotą pietryčių Ukrainos miestelį. Pagrindinis veikėjas – stačiatikių kunigas Andrijus, kurį vaidina Kęstutis Cicėnas. Okupantai užėmė jo bažnyčią ir pavertė ją nužudytų žmonių morgu. Individualiai laidoti mirusiuosius draudžiama: kas tris savaites kūnus kariniais sunkvežimiais išveža į masines kapavietes.
Rizikuodamas savo gyvybe, Andrijus slapta perduoda kūnus jų šeimoms. Jam stebint, kaip artėjanti žiema dar labiau apsunkina šią užduotį, paprastas siekis palaidoti nekaltai nužudytą žmogų tampa drąsaus pasipriešinimo aktu. Vienuolikmetis Makarovas tampa tyliuoju kunigo veiksmų liudininku.
Režisierius teigia, kad filme nedaug išgalvotų elementų. Masinių kapaviečių naudojimas, pasak jo, yra okupantų taktika, kuria siekiama įbauginti žmones, palaužti juos ir atimti galimybę gedėti. Kūnai kartu tampa karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui įrodymais, todėl masinėmis kapavietėmis mėginama paslėpti jų pėdsakus. R. Kirpičenka pabrėžia, kad panašūs žiaurumai paaiškėja išlaisvinus okupuotas teritorijas.
Ne mūšiai, o sąžinės krizė
Ukrainos kino kritikai pastebėjo, kad filmas ypač stipriai perteikia dvasinį terorą. Įtampą čia kuria ne kova dėl fizinio išlikimo, o skausmingas pasirinkimas, kaip išsaugoti sąžinę aplinkoje, kurioje įprastos moralės taisyklės nebeveikia.
„Pavasaryje“ nėra ilgų mūšių ar kovų scenų. Jas pakeičia operatoriaus Viliaus Mačiulskio prislopinta vaizdų paletė ir kasdieniai mirusiųjų tvarkymo ritualai. Filmas žiūrovą panardina į šiurpią biurokratinę okupacijos tylą ir kelia klausimą, kaip beviltiškomis aplinkybėmis išlaikyti moralinį stuburą.
R. Kirpičenka pabrėžia, kad filmo veikėjų poelgių negalima paaiškinti vien jų žiaurumu ar beprotybe. Vienas pagrindinių veikėjų bendradarbiauja su okupantais, siekdamas apsaugoti šeimą, tačiau toks paaiškinimas neatsako į visus klausimus. Režisieriui buvo svarbu nagrinėti, kokios priežastys paskatina žmones elgtis itin žiauriai.
Jo teigimu, okupacija sukuria aplinkybes, kuriose veiksmai pradeda pranokti juos atliekančius žmones. Kiekvienas pasirinkimas turi pasekmes: blogis palieka ilgalaikius padarinius, o net ir iš pirmo žvilgsnio herojiškas noras padėti ar priešintis kartais gali dar labiau pakenkti.
Kunigas žino, kas yra gera ir bloga, tačiau karo sąlygomis ne visada galima rinktis įprastą sprendimą. Skubota reakcija gali pabloginti aplinkinių padėtį, o okupacijoje žmogus baudžiamas net už norą palaidoti nužudytą sūnų ar padėti vienišam vaikui. Režisierius šią situaciją apibūdina kaip pradžią katastrofos, kurioje žmogaus gyvybė netenka vertės.
Kelias iš Lietuvos į Prancūzijos kiną
Lietuvoje gimęs R. Kirpičenka sako iki šiol sunkiai atsakantis, kuriai vietai ir tautai priklauso. Jo senelis iš tėvo pusės buvo baltarusių kilmės, tačiau gimė Ukrainoje. Baigęs fizikos studijas Dnipre, jis buvo išsiųstas dirbti į Rusiją. Ten gimė režisieriaus tėvas, o vėliau seneliai persikėlė į Lietuvą.
Užaugęs Lietuvoje R. Kirpičenkos tėvas grįžo studijuoti į Ukrainą, kur sutiko ukrainietę, būsimą Rostislavo mamą. Baigę mokslus jie sugrįžo į Lietuvą, kur gimė sūnus. Kai jam buvo beveik šešeri, šeima dar kartą išvyko į Ukrainą. Režisierius turi Lietuvos pilietybę, tačiau beveik nekalba lietuviškai ir teigia, kad nei Lietuvoje, nei Ukrainoje nėra iki galo laikomas savu.
2014 metų vasarį, likus dviem mėnesiams iki karo Donbase pradžios, jis gavo pasiūlymą tęsti futbolo treniruotes Čekijoje. Vėliau žaidė Vokietijoje ir Liuksemburge. 2016 metais išvyko į Paryžių dirbti aukle, įstojo į Sorbonos universitetą, baigė prancūzų kalbos ir literatūros studijas, o vėliau pradėjo mokytis Fémis kino mokykloje.
Fémis jis susipažino su kino prodiusere Helena Pokorny. Kartu jie įgyvendino „Pavasario“ projektą, o pirmąjį scenarijaus variantą R. Kirpičenka parašė paskutiniais studijų metais.
Režisierius pasakoja, kad būtinybę sukurti šį filmą pajuto 2022 metais, kai Lietuvoje susitiko su šeima ir ketino filmavimo kamera vykti į Ukrainą. Jis planavo pasiekti Dnipro miestą, kuriame užaugo, tačiau kelionė paskatino į savo gyvenimą pažvelgti per karo prizmę. Anot jo, karas naikina atmintį, o kinas gali užfiksuoti įvykius ir juos išsaugoti.
Filmas 2025 metų rudenį ir 2026 metų sausį buvo filmuojamas Vilniuje bei jo apylinkėse. Lietuvių aktoriai jame įkūnijo rusų karius.
R. Kirpičenka sako negalintis būti Ukrainos ambasadoriumi, nes ten negyvena, tačiau gali prisidėti prie pasakojimų apie karą. Jis teigia gerai pažįstantis Ukrainos žmones ir jaučiantis pareigą kalbėti apie jų kančią bei neteisybę. Ketverius metus stebėjęs skausmo bedugnę, režisierius neįsivaizduoja kuriantis romantines komedijas apie Paryžių.
„Pavasario“ režisierius ir scenarijaus autorius – R. Kirpičenka. Filme taip pat vaidina Bartas Ždanavičius, Anastasiia Pustovit, Viečeslavas Lukjanovas ir kiti. Operatorius – V. Mačiulskis, montažo režisierė – Marie Vettese, kostiumų dailininkė – Rūta Lečaitė, prodiuseriai – Helena Porkony ir Stasys Baltakis.
Filmą finansavo Lietuvos kino centras, Prancūzijos nacionalinis kino ir vaizdo centras, Estijos kino institutas bei Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.