„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys išskirtinis eksponatas – autentiškas 1935 m. ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo pasirašytas 1000 litų vekselis ir 1940 m. parengtas jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavę dokumentai leidžia pažvelgti į vieną sudėtingiausių Lietuvos verslo istorijos tarpsnių, kai sovietinė okupacija ir įmonių nacionalizacija pakeitė šalies pramonę bei jos kūrėjų gyvenimus.
Okupacija sustabdė verslo planus
Per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius šalies verslininkai steigė ir plėtė įmones, diegė naujas technologijas bei kūrė ryšius su užsienio rinkomis. Tačiau 1940 m. sovietinė okupacija šį procesą nutraukė.
Iki tol įmonių savininkai patys sprendė dėl valdymo, investicijų ir veiklos krypties. Istorikės dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės teigimu, nacionalizacija privačią nuosavybę perdavė valstybei, o įmonių veiklą pajungė centralizuotam valdymui. Lietuvos pramonė turėjo prisitaikyti ne tik prie vietos, bet ir prie gerokai didesnės Sovietų Sąjungos rinkos poreikių.
Nacionalizuotas buvo ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas didžiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmęs svarbią vietą Lietuvos alaus rinkoje. Dar prieš okupaciją bravoras rengėsi plėtrai ir modernizavo gamybą, tačiau netrukus jam paskirti nauji vadovai, o Volfų šeima, dešimtmečius kūrusi verslą, buvo pašalinta iš valdymo. Gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, bet įmonės kryptį nuo šiol nustatė nebe jos savininkai.
Politinių ir ekonominių permainų ženklų galima rasti net finansiniuose dokumentuose. 1935 m. išrašytame vekselyje matomi Lietuvos Respublikos simboliai, o protesto akte, surašytame 1940 m., jau naudojama sovietinė simbolika. Todėl šie du dokumentai sujungia du skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius.
Sulimo Volfo parašas – retas istorijos liudijimas
Tarp nuo įmonės valdymo nušalintų Volfų šeimos atstovų buvo Sulimas Volfas. Jo vardas tarpukario Kaune buvo žinomas ne tik dėl veiklos alaus pramonėje. Jis dalyvavo miesto savivaldoje, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo ir kultūros projektų bei žydų bendruomenės iniciatyvų.
V. Akmenytė-Ruzgienė jį apibūdina kaip įvairiapusę asmenybę, besidomėjusią pramone, finansais, politika, švietimu ir kultūra. Iš publikuotų straipsnių matyti, kad Sulimas Volfas buvo išsilavinęs, aktyvus, gebėjo argumentuoti savo poziciją ir dalyvauti diskusijose. Jam rūpėjo ne tik įmonė, bet ir miesto bei bendruomenės aplinka.
Apie jo veiklą tarpukario Kaune žinoma nemažai, tačiau autentiškų dokumentų su jo pėdsaku išliko nedaug. Vienas tokių yra 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis. Jame nurodyta, kad įsipareigojimas turėjo būti apmokėtas 1940 m. lapkričio 20 d.
Tarpukariu vekseliai buvo įprastas būdas įforminti finansinius įsipareigojimus – jais buvo galima pasiskolinti pinigų arba atidėti mokėjimą. Jei nustatytu laiku neatsiskaityta, notaras galėjo oficialiai patvirtinti neapmokėjimo faktą vekselio protesto aktu.
S. Volfo vekseliui toks aktas buvo surašytas 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po mokėjimo termino. Jį įformino notaras J. Žilius. Tačiau turimi dokumentai neatskleidžia, kokiomis aplinkybėmis atsirado 1000 litų įsipareigojimas ir kodėl jis liko neįvykdytas.
Bravoras išliko, o dokumentai tapo praeities liudytojais
Nors 1940 m. nacionalizacija kardinaliai pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nenutrūko. „Volfas Engelman“ savo istoriją skaičiuoja nuo 1853 m. ir šiandien pristatomas kaip seniausiai nepertraukiamai veikianti Lietuvos pramonės įmonė. Per daugiau nei 150 metų ji išgyveno karus, ekonominius sunkumus, politinių santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.
Istorikės vertinimu, įmonei išsilaikyti padėjo gaminių kokybė, išlikusi paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
„Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė taip pat pabrėžia, kad per laiką keitėsi santvarkos, technologijos, gamybos būdai ir žmonių poreikiai, tačiau gėrimų gamyba išliko aktuali. Anot jos, svarbiu postūmiu tapo ir istorinio „Volfas Engelman“ vardo susigrąžinimas 2011 metais – tai sustiprino įmonės tapatybę ir suteikė naują impulsą augimui.
Ryšį su praeitimi padeda išlaikyti bravoro Studijoje kaupiami autentiški daiktai. Iki šiol lankytojams daugiausia buvo rodomi istoriniai buteliai, etiketės, statinės ir kiti su gamyba susiję atributai. Originalių dokumentų, tiesiogiai susijusių su įmonės vadovais, išlikę gerokai mažiau.
Vekselis ir protesto aktas į Studiją atkeliavo iš Michailo Duškeso asmeninės judaikos kolekcijos. Aukcione dokumentus įsigijęs kolekcininkas nusprendė juos vieneriems metams neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“, kad su jais galėtų susipažinti visuomenė.
N. Antanaitienė teigia, kad iki šiol įmonė neturėjo nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis eksponatas leidžia į „Volfas Engelman“ istoriją pažvelgti ne tik per gaminius ir gamybą, bet ir per žmones, kurie kūrė įmonę.
Dr. V. Akmenytės-Ruzgienės vertinimu, tokių dokumentų reikšmę dar labiau padidina sudėtinga Lietuvos praeitis. Per okupacijas, karus ir kitus sukrėtimus sunaikinta arba prarasta daug archyvų. Todėl net nedidelis išlikęs dokumentas gali suteikti žinių apie to meto raštvedybą, valstybės ir verslo santykius bei padėti užpildyti istorinio pažinimo spragas.