Retkarčiais pasigirstantis knarkimas dažniausiai nekelia pavojaus. Vis dėlto dažnas ir garsus knarkimas, lydimas kvėpavimo pauzių ar staigaus oro gaudymo, gali būti susijęs su rimtesniais sveikatos sutrikimais. Į kokius signalus reikėtų atkreipti dėmesį, pasakoja Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) šeimos gydytoja Gabrielė Dainiūtė.
Knarkimo garsas atsiranda orui tekant per susiaurėjusius kvėpavimo takus. Kai jų spindis sumažėja, oro srovei tampa sunkiau prasiskverbti, todėl pradeda virpėti aplinkiniai audiniai.
Šią problemą gali lemti didelės tonzilės ar liežuvis, siauras gomurys arba ryklė, taip pat kreiva nosies pertvara. Knarkimą skatina ir tam tikra miego padėtis, antsvoris, alkoholio vartojimas bei rūkymas. Įtakos gali turėti kai kurie vaistai, skydliaukės, nosiaryklės ir medžiagų apykaitos ligos.
G. Dainiūtė teigia, kad knarkimas gali būti tiek ilgalaikis, tiek laikinas. Raumenis atpalaiduojantys vaistai gali atpalaiduoti ir kvėpavimo takų raumenis, tačiau nustojus juos vartoti problema paprastai išnyksta ir ilgalaikių pasekmių nesukelia. Panašiai veikia ir alkoholis, ypač didesnis jo kiekis, išgertas antroje dienos pusėje.
Laikiną knarkimą taip pat gali sukelti nosiaryklės sutrikimai – alerginė ar kitokios kilmės sloga, padidėjusios nosies kriauklės arba tonzilės. Nustačius priežastį ir paskyrus tinkamą gydymą, knarkimas dažniausiai susilpnėja arba visiškai praeina.
Kvėpavimo pauzės miegant – svarbus įspėjimas
Pats knarkimas nebūtinai yra pavojingas, tačiau kartu pasireiškiantys simptomai gali rodyti obstrukcinę miego apnėją (OMA). Šios ligos metu dėl pasikartojančių kvėpavimo sustojimų organizmas negauna pakankamai deguonies, o ilgainiui gali atsirasti įvairių metabolinių pokyčių.
Nors ne kiekvienas knarkiantis žmogus serga OMA, svarbu atpažinti būdingus požymius. Vienas ryškiausių – trumpam nutrūkęs kvėpavimas, po kurio žmogus gali pradėti garsiau knarkti, springti, kosėti arba gaudyti orą.
Apie galimą miego apnėją gali byloti ir dienos savijauta. Ryte žmogus gali jaustis nepailsėjęs, dieną jį gali varginti mieguistumas, sunkiau sekasi susikaupti, prastėja atmintis. Taip pat galimas irzlumas, emocinis nestabilumas, sumažėjęs libido ar erekcijos sutrikimai. Kiti galimi požymiai – padidėjęs kraujospūdis, dažnas šlapinimasis naktį ir sunkiai kontroliuojamas gastroezofaginis refliuksas.
Kai kvėpavimo takai tampa nepralaidūs, plaučiai kraują nepakankamai aprūpina deguonimi, o organizme daugėja anglies dvideginio. Šie pokyčiai suaktyvina simpatinę nervų sistemą ir skatina streso hormonų išsiskyrimą. Ilgainiui palaikomas oksidacinis stresas bei uždegiminiai procesai, galintys pažeisti kraujagysles, širdį ir kitus organus. Gydytoja pabrėžia, kad laiku pradėjus tinkamą gydymą daugelį šių pokyčių galima kontroliuoti.
Negydoma obstrukcinė miego apnėja ne tik blogina gyvenimo kokybę. Ji taip pat prisideda prie arterinės hipertenzijos, 2 tipo cukrinio diabeto, prieširdžių virpėjimo ir kitų širdies, kraujagyslių bei smegenų kraujotakos ligų vystymosi.
Nuo ko pradėti įtarus miego apnėją?
Jeigu artimieji pastebi, kad žmogaus knarkimą lydi kvėpavimo pauzės, arba pats žmogus nuolat jaučia mieguistumą dieną, pirmiausia reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.
Įvertinęs simptomus, gydytojas gali įtarti obstrukcinę miego apnėją ir skirti papildomą ištyrimą. Prireikus į procesą įtraukiami pulmonologai, otorinolaringologai, neurologai arba veido ir žandikaulių chirurgai.
Diagnozei patvirtinti atliekama respiracinė polisomnografija. Miego metu registruojama širdies, smegenų ir kvėpavimo sistemų veikla, kraujo įsotinimas deguonimi, oro srautas per nosį ir burną, krūtinės bei pilvo judesiai, kūno padėtis, taip pat knarkimas ir jo pobūdis.
Tyrimo metu apskaičiuojamas apnėjų ir hipopnėjų indeksas – per vieną miego valandą įvykstančių visiškų arba dalinių kvėpavimo sustojimų skaičius. Lengva OMA nustatoma, kai per valandą užfiksuojama 5–15 epizodų, vidutinio sunkumo – 15–30, o sunki – 30 ir daugiau.
Gydymas parenkamas pagal priežastį ir ligos sunkumą
Jeigu knarkimą lemia laikini arba koreguojami veiksniai, juos pašalinus problema gali visiškai išnykti arba gerokai sumažėti. Padėti gali alkoholio ir rūkymo atsisakymas, raminamųjų ar raumenis atpalaiduojančių vaistų vartojimo nutraukimas, svorio mažinimas ir alerginės ar kitos kilmės slogos gydymas.
Kai priežastis yra kreiva nosies pertvara, padidėjusios nosies kriauklės ar kiti anatominiai pokyčiai, gali būti pasirenkamas chirurginis gydymas.
Net ir pakoregavus rizikos veiksnius, knarkimas kartais išlieka. Kadangi jis dažniau pasireiškia gulint ant nugaros, gali būti naudinga keisti miego padėtį, naudoti ortopedinę pagalvę, nosies skėtiklius ar prietaisus, keičiančius apatinio žandikaulio padėtį.
Vis dėlto prieš pasirenkant tokias priemones verta pasitarti su gydytoju ir nustatyti, kurioje kvėpavimo takų vietoje susidaro kliūtis. Nuo jos vietos priklauso, kuri priemonė gali būti veiksminga.
Obstrukcinės miego apnėjos gydymas priklauso nuo ligos sunkumo. Esant lengvai formai dažnai pakanka koreguoti rizikos veiksnius ir mažinti perteklinę kūno masę.
Vidutinio sunkumo ir sunkios OMA atvejais auksiniu gydymo standartu laikomas nuolatinio teigiamojo slėgio aparatas. Miegant per kaukę tiekiamas suslėgtas oras neleidžia viršutiniams kvėpavimo takams subliūkšti. Dėl to žmogus gali normaliai kvėpuoti ir dieną jaustis geriau pailsėjęs.