Saugaus eismo srityje dirbu nuo 2000-ųjų. Per daugiau nei du dešimtmečius teko matyti visko – sudaužytų likimų, beprasmių tragedijų, bet ir daugybę gražių, pilietiškų poelgių. Vis dėlto labiausiai skaudina ne apgadinta technika, o tai, kaip lengvai keliuose prarandame žmogiškumą.
Teksto autorius – Darius Kanapinskas, saugaus eismo ekspertas, Lietuvos šaulys.
Šiandien esu ne tik saugaus vairavimo mokytojas, bet ir šaulys. Mano priesaika – saugoti Tėvynę ir jos žmones. Kuo ilgiau nešu šią atsakomybę, tuo aiškiau suprantu: Tėvynės gynyba ir pilietiškumas prasideda ne nuo uniformos ar ginklo. Jie prasideda kasdienybėje – ten, kur susikerta mūsų keliai. Nesvarbu, ar sėdime prie automobilio vairo, važiuojame dviračiu, paspirtuku, mopedu, motociklu, ar einame per pėsčiųjų perėją.
Kelyje nėra nei nugalėtojų, nei pralaimėjusių
Visi skubame, turime reikalų, patiriame nuovargį, stresą ir nuotaikų kaitą. Tačiau atsisėdus į kelių tonų plieno dėžę kai kuriems kelias staiga tampa lenktynių trasa ar bokso ringas. Tuomet mėginama „parodyti vietą“, užlįsti, pamokyti, apipypinti, parodyti nepagarbų gestą ar įrodyti savo pranašumą.
Norisi paklausti mėgstančių rizikuoti ir demonstruoti savo galią: su kuo jūs iš tiesų kovojate?
Užvesti variklį ir nuspausti akceleratoriaus pedalą drąsos nereikia. Greičio viršijimas, lėkimas per tamsą ar rūką ir kitų gyvybių statymas į pavojų nėra meistriškumas. Tai tuštybė ir egoizmas. Tikroji drąsa, meistriškumas ir stiprybė atsiskleidžia gebėjimu suvaldyti savo ego, kai kas nors provokuoja: praleisti, atleisti akceleratorių, apsaugoti klystantį eismo dalyvį.
Niekas tavęs negerbs už tai, kad ką nors išgąsdinai, užkišai kelią, apipypinai ar parodei nepagarbų gestą. Tačiau žmonės gerbs tą, šalia kurio važiuodami jaučiasi saugūs.
Pilietiškumas neturi nei vairuotojo pažymėjimo, nei transporto priemonės
Atsakomybė kelyje tenka ne vien vairuotojams. Pilietiškumas neturi transporto priemonės – jis svarbus ir pėstiesiems, dviratininkams bei kitiems eismo dalyviams.
Pėsčiasis, tamsiuoju paros metu į gatvę žengiantis su tamsiais drabužiais ir be atšvaito, rizikuoja ne tik savo gyvybe. Jis taip pat sukuria didžiulį stresą kitam žmogui ir gali lemti jo gyvenimą.
Vairuotojas paskutinę sekundę tamsoje išnyrančią figūrą kartais pamato tik tada, kai sustabdyti automobilį jau per vėlu.
Pilietiškas pėsčiasis ar dviratininkas supranta elementarią fiziką: automobilis negali sustoti akimirksniu. Atšvaito segėjimas, akių pakėlimas nuo telefono ekrano prie perėjos, šalmo užsidėjimas ir užsisegimas, šviesą atspindinčios liemenės dėvėjimas bei dviračio ar kitos mikrojudumo priemonės žibintų įjungimas nėra bandymas įrodyti savo teisumą. Tai pagarba sau ir aplinkiniams. Kelyje teisė be saugumo ir atsakomybės nieko nereiškia.
Vaikai stebi: kokią eismo kultūrą jiems perduodame?
Jautriausia ir svarbiausia eismo dalis yra vaikai – mūsų ateitis. Saugiai elgtis jie dažnai išmoksta ne iš taisyklių knygelių ar mokyklos pamokų, o stebėdami tėvus, senelius, globėjus, vyresnius brolius ir seses, kaimynus bei praeivius.
Jei laikydami vaiką už rankos pereiname gatvę degant raudonam signalui arba ne perėjoje, perduodame žinutę, kad taisyklės galioja tik kvailiams, o rizikuoti yra normalu.
Jei prie vairo piktinamės, šaukiame, rodome gestus ar naudojamės telefonu, auginame būsimą agresyvų vairuotoją.
Jei vaiką kėdutėje prisegame tik dėl policijos, o ne dėl jo saugumo, rodome formalų ir beasmenį požiūrį į gyvybę.
Vaikas yra mūsų veidrodis. Norėdami po 10–15 metų gyventi saugesnėje, kultūringesnėje ir pilietiškesnėje Lietuvoje, turime suvokti, kad kiekvienas šiandienos elgesys gatvėje yra pamoka mūsų ateičiai. Pilietiškumas kelyje reiškia būti pavyzdžiu mažyliui, kuris stebi nuo šaligatvio ar galinės automobilio sėdynės.
Kelyje galime tapti vieni kitų apsauga
Pilietiškumas kelyje prasideda nuo supratimo, kad priešais važiuojantis automobilis ar prie perėjos stovintis pėsčiasis nėra priešas. Tai gali būti kaimynas, tėvas, senelis ar globėjas, vežantis arba vedantis vaiką į mokyklą, darželį ar treniruotę. Tai gali būti į budėjimą skubantis gydytojas ar gelbėtojas, jaunas vairuotojas, kuriam šiandien dreba rankos, lėčiau per perėją einanti močiutė ar senelis, taip pat vaikas, kurio dėmesį trumpam nukreipė prabėgantis šuo.
Elgdamiesi kaip kelių chuliganai, demonstruodami nepagarbą ir mėgindami pasirodyti pranašesni, iš vidaus ardome savo visuomenę. Patys kuriame baimę ir agresiją, kurioje vėliau gyvens mūsų vaikai.
Tačiau tiems, kurie kelyje išlieka ramūs, užleidžia juostą, padėkoja avariniu signalu, netrukdo kitiems, laikosi greičio ir saugaus atstumo, praleidžia pėsčiuosius bei tamsoje naudoja atšvaitus, norisi žemai nusilenkti. Tai tylūs šalies stiprybės ramsčiai. Jie rodo, ką iš tiesų reiškia pilietiškumas. Jų ramybė ir kultūra kasdien gali išgelbėti gyvybes, nors apie tai antraštėse niekas neparašys.
Visų mūsų kelionės tikslas yra tas pats
Kare būna priešų ir draugų, sesių ir brolių. Kelyje visi esame vienoje pusėje – neturime nei priešų, nei konkurentų. Mūsų tikslas bet kuriuo metų laiku ir bet kuriuo paros metu yra vienodas: saugiai grįžti namo pas mūsų laukiančius žmones.
Atsisakykime karo keliuose ne todėl, kad bijome baudų ar policijos. Darykime tai todėl, kad gerbiame save, savo tautą ir savo namus – LIETUVĄ. Būkime pilietiški ir rodykime pavyzdį ateičiai.