Priklausomybė dažnai prasideda gerokai anksčiau, nei pasirodo akivaizdžios jos pasekmės. Iš pradžių žmogus gali bandyti taip numalšinti nerimą, liūdesį ar įtampą, pritapti prie aplinkinių arba paslėpti jau kylančius sunkumus.
Kurį laiką problemą gali užmaskuoti darbas, artimieji ar linksmas bendravimas. Tačiau ilgainiui atsiranda skolos, prastėja sveikata ir nutrūksta santykiai. Priklausomybė nebūtinai susijusi tik su alkoholiu ar narkotikais – pavojingi gali tapti ir lošimai bei ilgai, be tinkamos gydytojo priežiūros, vartojami vaistai.
Kunigas Kęstutis Dvareckas atkreipia dėmesį, kad jaunus žmones vilioja įvairių skonių elektroninių cigarečių skysčiai, o telefonu lošti galima beveik nepastebimai. Nuo priklausomybės kenčia ne tik pats žmogus, bet ir jo šeima, neretai iš meilės dengianti skolas ar slepianti pasekmes.
Anonimu likti norėjęs tv3.lt pašnekovas Saulius (vardas pakeistas – aut. past.) pasakoja įklimpęs į alkoholį ir lošimus. Šios priklausomybės jį nuvedė iki benamystės Jungtinėje Karalystėje, tačiau net tada jis ilgai nemanė, kad jo situacija yra pakankamai rimta, kad reikėtų skubiai ieškoti pagalbos.
Priklausomybės jį sekė net keičiant šalis
Alkoholio Saulius pirmą kartą paragavo maždaug 18-os, o lošti pradėjo jau baigęs studijas. Iš pradžių nė vienas įprotis jam neatrodė pavojingas. Jis galėdavo gerti kelias dienas, o vakarą, prasidėjusį netoli namų, baigti kitame mieste.
Tuometė draugė trejus metus stengėsi jį išgelbėti. Saulius gyveno pas ją, neprisidėjo prie išlaidų, o išsiskirdamas net nesuprato, kodėl turėtų palikti dalį savo daiktų.
Vėliau vyras pripažino tuo metu buvęs ciniškas: manė esąs tarsi princas, kuriuo kiti privalo rūpintis ir didžiuotis. Artimųjų nerimą bei draugės pastangas jis laikė savaime suprantamais dalykais.
Baigęs studijas Saulius įsitraukė į lošimus. Kazino jis galėdavo praleisti kelias paras ir net didžiuodavosi savo tariama ištverme. Pralošęs skolindavosi, meluodavo artimiesiems, o kartais slėpdavosi nuo pinigų davėjų.
Iš Kauno jis išvyko į Vilnių, o vėliau – į Airiją, tikėdamasis pradėti iš naujo. Tačiau vos atvykęs nuėjo į kazino ir per pirmą vakarą pralošė visus turėtus pinigus. Tėvams jis išgalvojo, kad buvo apiplėštas.
Airijoje Saulius dirbo fabrike ir netrukus buvo paaukštintas iki pamainos vadovo. Naujas pareigas jis atšventė taip, kad kelias dienas nepasirodė darbe, todėl neteko darbo. Iš pradžių gyveno automobilyje, o persikėlęs į Londoną atsidūrė gatvėje.
Benamystė truko apie metus. Saulių kelis kartus ištiko alkoholinės epilepsijos priepuoliai, dėl galvos traumos jis gulėjo reanimacijoje be sąmonės, o gyvendamas gatvėje jautė grėsmę dėl savo gyvybės. Galiausiai beveik nieko neturėdamas grįžo į Lietuvą.
Net tada jis savo padėtį lygino su kitų žmonių situacija ir rasdavo priežasčių manyti, kad dar nėra pasiekęs dugno. Būdamas 28 metų ir pradėjęs blaivytis jis vis dar nemanė turintis problemą. Lietuvoje kurį laiką nevartojo ne dėl sąmoningo sprendimo, o todėl, kad neturėjo pinigų ir sveikatos.
Sukūręs šeimą Saulius nuo priklausomybių neišsivadavo. Gėrimas ir lošimai sugrįžo dar stipriau. Pradėjus trūkti pinigų, iš namų ėmė dingti daiktai. Net žmonos automobilį, vertą maždaug 10 tūkst. eurų, jis įkeitė už 2 tūkst. eurų paskolą.
Po savaitės, praleistos linksminantis, grįžęs vyras artimiesiems girdint pagrasino tyčia save sunkiai sužaloti. Jis buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę ir ten praleido tris savaites. Tuo metu jo žmona laukėsi ir turėjo gimdyti.
Ligoninėje apsilankę Anoniminių alkoholikų grupės nariai Sauliui parodė, kad blaivus gyvenimas taip pat gali būti prasmingas ir laimingas. Iki tol jis baiminosi, kad nevartodamas neturės kuo užsiimti ir taps nuobodus.
Blaivybės pradžią Saulius sieja su 2015-ųjų vasara, tačiau sveikimas nebuvo staigus. Po metų jis atkrito lošdamas ir tik tuomet pripažino, kad lošimas yra atskira priklausomybė, o ne vien girtavimo pasekmė.
Po atkryčio vyras rimčiau įsitraukė į dvylikos žingsnių programą, pradėjo lankyti Anoniminių alkoholikų ir Anoniminių lošėjų grupes. Iš pradžių į susitikimus eidavo žmonos raginamas, pykdavo ir nenorėdavo ten būti, tačiau dažnai grįždavo geresnės nuotaikos.
Pamažu į jo gyvenimą sugrįžo draugai ir pomėgiai, tarp jų – krepšinis. Šiandien Saulius savanoriauja, lanko priklausomų žmonių grupes įkalinimo įstaigoje ir padeda kitiems sveikti.
Keisdamas miestus ir šalis jis bandė pabėgti nuo problemų, tačiau galiausiai suprato, kad visur kartu su savimi atsiveždavo priklausomybių šešėlį. Dabar vyras didžiuojasi artimu ryšiu su trimis dukterimis, dirba, sportuoja ir organizuoja keliones.
Po skyrybų brolis, su kuriuo anksčiau beveik nebendravo, pakvietė Saulių į ilgą žygį. Kartu jie Ispanijoje nuėjo apie 1 100 kilometrų. Vyras sako, kad anksčiau jam reikėjo nuolatinės įtampos ir ramybę laikė nuobodžia, o dabar geba mėgautis ir laiku, kai nieko nevyksta.
Priklausomybė tampa būdu pabėgti nuo jausmų
Sauliaus sveikimo kelyje lydintis kunigas Kęstutis Dvareckas priklausomybę aiškina kaip mėginimą kuo greičiau pakeisti savo būseną ir išvengti nemalonių jausmų. Žmogus gali nepriimti liūdesio, nerimo ar gėdos ir ieškoti būdų šiuos išgyvenimus nuslopinti.
Pasak kunigo, jausmai dažnai signalizuoja apie neišspręstus gyvenimo klausimus. Jei šie signalai nuolat nutildomi alkoholiu, vaistais ar lošimu, trumpalaikis palengvėjimas gali peraugti į priklausomybę.
K. Dvareckas pabrėžia, kad priklausomybę turintis žmogus nebūtinai atrodo palūžęs. Ypač ankstyvoje ligos stadijoje jis gali dirbti atsakingą darbą, vadovauti, būti linksmas, sąmojingas ir charizmatiškas. Todėl vien iš išorės ne visada įmanoma įvertinti problemos mastą.
Kunigas taip pat primena, kad priklausomybė nėra vien valios trūkumas ar moralinis silpnumas. Tai psichikos ir elgesio sutrikimas, kai žalingas vartojimas ar elgesys tęsiamas nepaisant pasekmių. Sauliaus istorija rodo, kad neigimas gali išlikti net praradus darbą, būstą ir santykius.
Įspėja dėl elektroninių cigarečių, vaistų ir lošimo telefonu
K. Dvareckui nerimą kelia elektroninės cigaretės, kurių kvapai ir pakuotės gali priminti saldumynus. Toks pateikimas gali klaidinti paauglius ir tėvus, o noras pritapti prie bendraamžių skatina eksperimentuoti.
Kunigas teigia, kad dalis jaunuolių maišo skirtingas psichoaktyviąsias medžiagas. Vartojimą gali lydėti haliucinacijos, psichozės, gydymas psichiatrijos įstaigoje ir studijų bei įprasto kasdienio ritmo praradimas. Kuo vėliau jaunas žmogus pradeda eksperimentuoti, tuo geriau, tačiau Lietuvoje pagalbos paaugliams vis dar trūksta.
Įtarus, kad jaunuolis vartoja, tėvams, pasak K. Dvarecko, nereikėtų apsiriboti draudimais ar bausmėmis. Vertėtų kreiptis į specialistus net ir tada, kai pats paauglys problemą neigia.
Kita mažiau pastebima rizika – ilgalaikis psichotropinių vaistų vartojimas. Kai kurie žmonės juos vartoja metų metus, kartais didesnėmis nei leidžiama dozėmis. Nors pradinis nerimas gali išnykti, be vaistų žmogus jau gali patirti abstinenciją. Tokius vaistus nutraukti savarankiškai pavojinga – dozės mažinimo planą būtina aptarti su gydytoju.
Lošimas gali prasidėti kartu su alkoholio vartojimu, tačiau vėliau tampa savarankiška priklausomybe ir nesibaigia žmogui nustojus gerti. Telefonas leidžia lošti, skolintis ir tęsti žaidimą šeimai beveik nepastebint.
Artimieji turėtų atkreipti dėmesį į skolas, pasikeitusį elgesį, prarastus interesus bei sunkumus studijose ar darbe. Tai gali būti ženklai, kad lošimas jau tapo problema.
Pagalba šeimai – ne priklausomybės dangstymas
Priklausomybė paveikia visą šeimą. Artimieji gali mokėti skolas, teisinti žmogų darbdaviui ar slėpti jo elgesį nuo aplinkinių. Nors taip elgiamasi iš meilės ir noro apsaugoti, toks elgesys dažnai nepadeda, o leidžia problemai tęstis.
K. Dvareckas ragina šeimą ne nusisukti, bet nustatyti aiškias ribas, nebedangstyti priklausomybės pasekmių ir patiems ieškoti pagalbos – konsultuotis su specialistais arba lankyti savipagalbos grupes.
Nuolatinis artimųjų nuovargis, nerimas ir melas aplinkiniams rodo, kad problema jau palietė visą šeimą. Kreiptis pagalbos kartais trukdo baimė, jog tai pakenks žmogaus darbui, studijoms ar galimybei gauti paskolą. Tačiau atidėliojimas problemos nesumažina.
Pagalba gali būti įvairi: konsultacijos, dienos centras, psichiatro ar priklausomybių konsultanto priežiūra, savipagalbos grupės, stacionarinis gydymas arba ilgalaikė reabilitacija. Tinkamiausias būdas priklauso nuo žmogaus sveikatos, vartotų medžiagų ir kitų sunkumų.
Kai kurių medžiagų, vartotų ilgą laiką, staiga atsisakyti gali būti pavojinga, todėl pirmiausia būtina pasitarti su medikais. K. Dvareckas pabrėžia, kad detoksikacija yra tik pradžia – vėliau laukia terapija, darbas su savimi ir atsakomybės už sveikimą prisiėmimas.
Saulius sako, kad grupės ir palaikantys žmonės padėjo jam išgyventi kiekvieną dieną, tačiau stebuklingai nepanaikino noro vartoti. Jo teigimu, jei žmogus įtaria turintis problemą, verta būti sąžiningam su savimi ir nueiti pabandyti gauti pagalbą.
K. Dvareckas tam pritaria: įspėjamieji ženklai dažniausiai atsiranda palaipsniui, todėl kuo anksčiau apie juos pasikalbama, tuo daugiau galimybių sustabdyti priklausomybės progresavimą.