Tvarkingos viešosios erdvės, kūrybiškai prižiūrimi įmonių ir organizacijų fasadai, žydintys individualių namų bei daugiabučių kiemai – visa tai kuria ne tik Kėdainių rajono įvaizdį, bet ir stiprina bendruomeniškumą. Kasmet rengiamas konkursas „Gražiausiai tvarkoma aplinka“ suburia žmones, kurie nuosekliu kasdieniu darbu puoselėja savo aplinką ir rodo meilę kraštui.
Graži aplinka šiandien reiškia daugiau nei nepriekaištingai nupjautą veją ar derančius gėlynus. Kaimynams kartu planuojant erdves, sodinant medžius ar dalijantis augalų sodinukais, kuriami artimesni ryšiai. Prižiūrėtos teritorijos tampa rajono vizitine kortele, suteikia saugumo, geros nuotaikos ir pasididžiavimo savo kraštu.
Šių metų konkurso laureatai savo pavyzdžiu parodė, kaip bendros pastangos gali keisti vietovės vaizdą ir stiprinti žmonių santykius. Su keliais iš jų kviečiame susipažinti iš arčiau.
Komisijai rūpėjo ne tik įvertinti
Konkurso „Gražiausiai tvarkoma aplinka“ komisijos pirmininkė, rajono vicemerė Danutė Mykolaitienė, pasakojo, kad lankantis pas dalyvius svarbu buvo ne vien apžiūrėti jų puoselėjamas erdves ir įvertinti jas pagal nustatytus kriterijus. Ne mažiau reikšmingi buvo pokalbiai su aplinkos šeimininkais.
Anot D. Mykolaitienės, jų pasakojimai atskleidžia, kad įspūdingas rezultatas pasiekiamas ne per vienerius metus. Šios sodybos ir kiemai esą liudija žmonių gerumą, nuoširdumą, norą tvarkytis ir kurti ne tik sau, bet ir visam Kėdainių kraštui. Pasak vicemerės, sustojus pasigrožėti tokia aplinka galima pasijusti pakylėtai, o kai kuriems tai gali pažadinti norą kurti ir patiems.
Vainotiškiuose buvusi ganykla tapo žaliuojančia oaze
Komisiją ypač sužavėjo Vainotiškių kaime, Dotnuvos seniūnijoje, Irenos Gaurilčikienės puoselėjama sodyba. Jai atiteko apdovanojimas už gražiausiai sutvarkytą individualaus gyvenamojo namo kaime aplinką. Sodybos vaizdas toks įspūdingas, kad sunku patikėti, jog jį sukūrė viena į pensiją išėjusi agronomė, o ne profesionalių kraštovaizdžio dizainerių komanda.
I. Gaurilčikienė pasakojo kilusi iš Žemaitijos, Klaipėdos rajono pakraščio. Nuo vaikystės kaime ji rūpinosi gėlynais, o baigusi technikumą pagal paskyrimą pradėjo dirbti Akademijos institute ir taip liko Lietuvos viduryje. Moteris sakė visada jautusi artimą ryšį su gamta.
Sodyba pradėta kurti apie 1992 metus. Tuo metu čia buvo tik pieva ir dalis ganyklos, atvira vėjui. Pastačius ūkinį pastatą, norėjosi sukurti užuovėją, todėl buvo pasodinta pušų ir beržų. Taip aplinka po truputį ėmė keistis.
Vėliau sūnus šioje vietoje pasistatė namą, o ūkinis pastatas buvo rekonstruotas ir taip pat pritaikytas gyventi. 2008 metais jame įsikūrė pati I. Gaurilčikienė.
Šiandien sodyboje auga daugybė skirtingų augalų. Moteris pabrėžia, kad didelėje teritorijoje harmoningą vaizdą padeda sukurti tinkamas augalų komponavimas. Čia dera gėlės, medžiai, dekoratyviniai augalai ir krūmai. Nemažą dalį medžių ji išaugino pati, o šalia modernesnių augalų vietą randa nuo vaikystės pažįstamos ramunės, jurginai, lelijos ir tulpės.
I. Gaurilčikienė ypač mėgsta rožes ir levandas, todėl jų sode gausu. Ji prisipažino vis dar norinti pasodinti ką nors naujo, tačiau įsigijusi augalą kartais supranta, kad laisvos vietos beveik nebeliko. Vienu iš išskirtinių sodo augalų moteris laiko ąžuolalapę hortenziją, apie kurią jai papasakojo draugė.
Nors dabar I. Gaurilčikienė nebedirba, agronomės darbo metais grįžusi namo ji geriausiai pailsėdavo darbuodamasi žemėje. Sodybos priežiūra jai svarbi ne tik dėl gražaus vaizdo – gamta suteikia poilsį, o džiaugsmą teikia ne vien galutinis rezultatas, bet ir pats kūrimo procesas.