2020 metų kovo 12-ąją, savo 29-ojo gimtadienio dieną, pirmą kartą atvykusi į Santaros klinikų hematologijos skyrių Eimantė sužinojo, kad serga IV stadijos Hodžkino limfoma. Po metus trukusio gydymo, ligos atkryčio ir kaulų čiulpų transplantacijos moteris šiandien savo patirtimi dalijasi atvirai.
Eimantė įsitikinusi, kad susirgus nereikėtų atsiriboti nuo aplinkinių. Jos manymu, visuomenėje vis dar per mažai kalbama apie tai, ką iš tikrųjų reiškia onkologinė liga ir kokių pasekmių ji gali turėti žmogui.
Prieš diagnozę moterį vargino nežymiai pakilusi temperatūra, nuolatinis nuovargis, naktinis prakaitavimas, nugaros ir strėnų skausmai. Po keturių chemoterapijos kursų buvo pasiekta remisija, tačiau praėjus vos dviem mėnesiams liga atsinaujino.
Dar du intensyvesni chemoterapijos kursai laukiamo poveikio nesuteikė, todėl gydytojai skyrė biologinę terapiją. Jai suveikus, 2021 metų kovo 15-ąją Eimantei buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija.
Eimantė pasakoja, kad tuo metu nė akimirkai nesvarstė, jog viskas gali baigtis kitaip. Ji manė, kad liga yra laikina, ją reikia įveikti ir kovoti už save, todėl situacijos nedramatizavo.
Jos istorija pasakojama asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame patirtimis dalijasi onkologinėmis ligomis sirgę žmonės, jų artimieji, medikai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad tokių istorijų tikslas nėra sukurti nepalaužiamo paciento įvaizdį. Svarbiau parodyti, kokia skirtinga gali būti kiekvieno žmogaus patirtis susidūrus su liga.
Anot jos, drąsa nereiškia pareigos visada išlikti stipriam, pozityviam ar viską ištverti vienam. Eimantės pavyzdys atskleidžia ir kitą drąsos pusę – gebėjimą kalbėti apie tai, kas vyksta, priimti pagalbą bei neleisti ligai užimti viso gyvenimo.
Projekte siekiama kalbėti apie tikras, neidealizuotas patirtis: ne tik diagnozę ir gydymą, bet ir santykius, fizinius gydymo padarinius bei sugrįžimą į kasdienybę. Atviras pokalbis, I. Drėgvienės teigimu, mažina baimę, stigmą ir jausmą, kad susirgęs žmogus staiga tampa kitoks.
Šeima ir draugai tapo jos komanda
Apie diagnozę Eimantė artimiesiems pranešė iškart. Ji neslėpė, kas vyksta, o prireikus pagalbos jos paprašydavo.
Didžiausią emocinį palaikymą jai suteikė tėvai, brolis, draugai ir kolegos. Moteris mano, kad aplinkiniai taip reagavo todėl, kad pati nuo pat pradžių buvo atvira ir su visais dalijosi tuo, ką išgyvena.
Pasak Eimantės, niekas jos neapsiribojo vien fraze „laikykis“ ir nebijodavo pasiteirauti, kaip ji jaučiasi. Kai turėdavo jėgų, telefone netrūkdavo draugų žinučių ir kolegų skambučių. Vis dėlto jų pokalbiai nebuvo sutelkti vien į ligą – jie kalbėdavosi apie įvairius dalykus.
Jei galėtų grįžti į pirmąsias dienas po diagnozės, tuometinei sau Eimantė pakartotų tuos pačius žodžius, kuriuos sau sakė ir tada: ji susitvarkys.
Žmogui, kuris diagnozę išgirdo dabar, ji patartų tikėti savimi ir pasitikėti gydytojų komanda. Nors visi žino liūdnai pasibaigusių istorijų, tai nereiškia, kad būtent toks likimas laukia kiekvieno. Eimantė ragina neklausti savęs, kodėl liga ištiko būtent jį ir už ką, nes, jos manymu, tai nėra prasmingi klausimai.
Liga jos nepakeitė, tačiau sustiprino tai, kas buvo svarbu
Eimantė nesako, kad dėl ligos tapo kitu žmogumi. Priešingai, patirtis dar labiau išryškino jos turėtas vertybes: empatiją, rūpestį ir meilę gyvenimui.
Ji teigia visada buvusi jautri ir stiprių vertybių žmogus, todėl negalinti sakyti, kad iš esmės pasikeitė. Tačiau dabar kalbėdama su žmonėmis, kurie patys sirgo arba susidūrė su onkologine liga šeimoje, ji nebesako „įsivaizduoju, ką tai reiškia“ – ji gali pasakyti, kad tai žino.
Gydymo laikotarpiu Eimantės gyvenime atsirado tapyba. Sustiprėjusi ji pradėjo tapyti namuose, o ši veikla tapo būdu susitelkti ir grįžti į save. Vėliau, sugrįžusi į įprastą ritmą, tapybą kuriam laikui atidėjo, tačiau po poros metų pradėjo lankyti pamokas. Tapyba ji užsiima jau trečius metus – tai padeda atsipalaiduoti ir atgauti jėgas.
Moteris sako, kad liga jai parodė, kiek daug žmogus gali ištverti. Net manantys, kad yra drąsūs ir ištvermingi, žmonės dažnai išnaudoja tik dalį savo galimybių. Eimantei pačiai iki šiol sunku suvokti, kaip, būdama jautri ir empatiška, diagnozės akivaizdoje sugebėjo taip susitelkti.
Jos supratimu, drąsa – tai gilus tikėjimas, kad pats esi pakankamai stiprus atsakas į bet kokį laukiantį išbandymą.
Apie gydymo pasekmes kalbama per mažai
Eimantė mano, kad apie onkologinę ligą būtina kalbėti ne tik diagnozės nustatymo ir gydymo metu. Viešojoje erdvėje, jos teigimu, trūksta informacijos apie tai, ką išgyvena žmogaus kūnas ir kokie sunkumai gali išlikti net gydymui pasibaigus.
Moteris atkreipia dėmesį, kad onkologinė liga dažnai visuomenėje susiaurinama iki gydymo ir plaukų netekimo. Tuo metu pacientams tenka ištverti odos pokyčius, stiprius vaistų šalutinius poveikius, burnos opas ir gleivinės skausmą, dėl kurio net gilus įkvėpimas gali deginti.
Ji taip pat kalba apie žaizdas, dėl kurių net įprasti kasdieniai veiksmai ar gamtos reikalai tampa skausminga kova su savo kūnu, kai atrodo, kad skauda kiekvieną jo vietą. Be to, nemažai iššūkių lieka ir po ligos – su jais taip pat tenka išmokti gyventi.
Eimantė norėtų daugiau girdėti sėkmingų gydymo istorijų. Jos manymu, jos įkvepia, leidžia pamatyti medicinos pažangą ir suvokti, kad vis daugiau žmonių gali įveikti ligas. Ji taip pat pasigenda daugiau statistikos ir informacijos apie medicinos galimybes.
Kraujo perpylimai pakeitė požiūrį į donorystę
Iki susirgimo Eimantė pati buvo kraujo donorė, tačiau manė, kad kraujo dažniausiai prireikia po nelaimingų atsitikimų ar operacijų. Gydymo metu jai kraujas buvo perpiltas penkis kartus.
Pirmojo perpylimo metu moteris susigraudino, nes tuomet suprato, kokiam dideliam žmonių skaičiui gali būti reikalingas kraujas. Ji net paklausė slaugytojos, ar po gydymo galės vėl būti donore. Slaugytoja nustebo ir priminė, kad tuo metu reikėtų galvoti ne apie donorystę, tačiau Eimantė jau suvokė, kiek daug žmonės gali padėti vieni kitiems ir kiek gyvybių gali būti išgelbėta.
Eimantės gydymo kelyje buvo panaudota ir jos pačios kraujodaros kamieninės ląstelės. Moteriai sunku patikėti, kiek daug šiandien gali medicina ir mokslas – net atsidūrus labai sunkioje situacijoje tam tikra prasme galima padėti pačiam sau.
Ji pabrėžia, kad tokia galimybė tinka ne visoms ligoms ir pacientams, tačiau savo atveju jaučiasi laiminga ir dėkinga savo kūnui bei gydytojams.
Eimantė taip pat ragina daugiau kalbėti apie kaulų čiulpų donorystę. Jos nuomone, apie ją visuomenė vis dar žino per mažai, o pats pavadinimas gali kelti klaidingų ir bauginančių asociacijų. Tuo metu donoro sprendimas kitam žmogui gali suteikti galimybę gyventi.
Sunkesnėmis akimirkomis Eimantė sau primena, kad vienas nesėkmingas įvykis dar neparodo, kaip klostysis visa tolesnė istorija. Ji mėgsta sakyti, kad iškrito ne ta korta, tačiau kaladėje dar yra gerų kortų – negali kristi vien blogos.