Permainingi orai vairuotojams atneša papildomų pavojų. Vienas jų – nuo sunkiasvorių automobilių kylantis vadinamasis vandens rūkas, dėl kurio lengvojo automobilio vairuotojas akimirksniu gali prarasti matomumą.
Apie sezonines grėsmes kelyje laidoje kalbėjo „Girteka Transport“ direktorius Mindaugas Paulauskas.
Jis prisiminė eksperimentą, atliktą autodrome šalia Kuršėnų, kuriame dalyvavo Šiaulių mokymo centro darbuotojai. Dalyviai iš anksto žinojo, kad ant priekinio stiklo bus šliūkštelėta vandens, taip pat žinojo apie filmuojančią kamerą, tačiau net ir tokiomis sąlygomis kai kurie stipriai nusikeikė.
Anot M. Paulausko, vandeniui užliejus stiklą vairuotojas iš karto gali nebematyti kelio. Netikėtai iškilusi tokia situacija tampa dar sudėtingesnė.
Ypač tai aktualu lenkiant vilkiką šlapia kelio danga, kai automobilis patenka į purslų užlietą nematomą zoną. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų įvertinti aplinkybes ir numatyti, kas gali nutikti toliau.
Važiuojant autostrada gali pasitaikyti, kad po vilkiko ratais susikaupusi bala lenkimo metu aptaškys priekinį stiklą. Todėl prieš pradedant manevrą verta įsijungti valytuvus ir pasirinkti tinkamą jų veikimo greitį – ne per didelį ir ne per mažą. Vairą būtina laikyti abiem rankomis bei būti pasiruošusiam staigiam matomumo praradimui.
Dvipusio eismo kelyje lenkimas yra dar rizikingesnis, nes vairuotojas negali iš anksto žinoti, kas laukia priekyje. M. Paulauskas ragino neskubėti ir priminė, kad Lietuvoje atstumai nėra dideli – trys ar penkios minutės, jo teigimu, dažniausiai nieko nepakeičia.
Sunkvežimio vairuotojas, matydamas, kad kelyje bus daug purslų, specialiai perspėti kitų eismo dalyvių negali. Vilkikai juda palyginti lėtai, todėl lengvųjų automobilių vairuotojams svarbiausia laikytis saugaus atstumo, neskubėti ir iš anksto įvertinti galimą situaciją.
Pašnekovas pabrėžė, kad vairuotojas negali suplanuoti savo reakcijos į netikėtą įvykį, tačiau gali numatyti pačią situaciją ir jai pasiruošti.
„Girteka Transport“ daug dėmesio skiria eismo saugumui ir vairuotojų rengimui. M. Paulauskas teigė, kad mokymo metodai keičiasi, o bendrovės vairuotojai turi reguliariai tobulinti žinias. Į Skandinaviją vykstantys vairuotojai prieš kiekvieną žiemą papildomai mokomi.
Tokie reikalavimai taikomi nepriklausomai nuo darbo stažo – nesvarbu, ar vairuotojas dirba penkiolika metų, ar vos dvejus. Pasak M. Paulausko, vis mažiau vairuotojų tvirtina, kad po dvidešimties metų prie vairo jau viską moka. Bendrovėje juokaujama, kad ilgas stažas pirmiausia parodo vairavimo patirties trukmę, tačiau technologijos ir toliau tobulėja.