Kitą rytą Henrikas Daktaras buvo nuvežtas į valdybą, kurios rūsyje veikė vadinamoji KPZ – laikinojo suėmimo kamera, šiandien dažniau vadinama areštine. Jis buvo uždarytas į 16-ąją „dekabristų“ kamerą. Tik vėliau H. Daktaras sužinojo, kad šiuo žodžiu vadinti benamiai ir alkoholiu piktnaudžiaujantys žmonės, už smulkius nusikaltimus, chuliganizmą ar gyvenimą be registracijos nubausti 15 parų arešto.
Įžengęs į kamerą jaunuolis išvydo susispaudusius žmones, miegančius ant „narų“. Iš pradžių jis net nežinojo, kur galėtų prisiglausti, nes nuo nuovargio ir silpnumo vos laikėsi ant kojų.
Milicininko pažadas laisvę pasiekti iškart nesuveikė
Perkeltas į kitą kamerą, Henytė susitiko su daugiau kaip 20 metų kalėjimuose praleidusiu Kauku. Kaip buvo įprasta, kameros šeimininkas išsiaiškino, kas jis, iš kur atvyko, kuo kaltinamas, ką pažįsta ir kokiai „chebrai“ priklauso. Išgirdęs atsakymus, Kauk as prisistatė ir pasakė, kad apie jaunąjį kalinį kalinių aplinkoje atsiliepiama neblogai.
Netrukus Henytė iškviestas pas aukštą milicijos pareigūną išgirdo pasiūlymą prisipažinti. Pareigūnas tikino, kad tuomet jis iškart būtų paleistas, o teisme galėtų sulaukti lygtinės bausmės. Tačiau H. Daktaras įkalbinėjimams nepasidavė.
Tuo metu jam galvoje nuskambėjo tėvo ne kartą kartoti žodžiai: „Neprisipažink, sūnau“. Henytė milicijos kapitonui atsakė esąs visiškai nekaltas ir prisipažintų tik tuo atveju, jei iš tiesų būtų ką nors sumušęs.
Laiką belangėje jis skaičiavo trokšdamas kuo greičiau išeiti į laisvę. Atsigulęs visiškoje tyloje girdėdavo po „narais“ cypiančias peles, o už grotų esančio pasaulio garsai – praeivių balsai, automobilių ūžesys ir vaikų juokas – jam primindavo laisvę. H. Daktaras rašė norėjęs pėsčiomis pereiti visą Vilijampolę ir pamatyti mamą, tėvą bei draugus.
Kalėjime galiojo savos, negailestingos taisyklės
Kalėjimo kamerose nuo seno galiojo taisyklė, kad maistu dalijamasi bendrai. Savo memuaruose Henytė taip pat aprašė kalinių hierarchiją ir jos pasekmes.
Jo kameroje buvo jaunas vaikinas, už draugų išdavystę priskirtas žemiausiai kalinių kastai – „gaidžiams“. Tokiam žmogui nebeleidžiama valgyti kartu su kitais, miegoti ant „narų“. Naktį jis turi praleisti susirietęs prie tualeto arba durų, be to, gali būti mušamas, žeminamas ir seksualiai išnaudojamas. H. Daktaras rašė, kad kalinių skiriama bausmė gali būti žiauresnė už bet kurio teismo nuosprendį.
1976 metų balandžio 29-ąją Henytė pirmą kartą buvo pervežtas į Lukiškių kalėjimą. 1904 metais pastatytas griežtojo režimo kalėjimas su spygliuota viela apjuosta tvora ir stebėjimo bokštais tuomet stūksojo Vilniaus centre. Pro jį kasdien skubėdavo valdininkai į Seimą ir Aukščiausiąjį Teismą, verslininkai – į „Vilniaus vartų“ dangoraižius, studentai – į M. Mažvydo biblioteką, o tėvai vesdavo vaikus į darželį.
Lukiškėse išgirdęs apie griežtas bausmes už, jo vertinimu, nedidelius nusikaltimus, Henytė esą padarė išvadą: jei jau vogti, tai milijoną, nes už tai neva nesėdėsi, tačiau už bulvių maišelį gali atsidurti belangėje.
Nuosprendis vėliau buvo sušvelnintas
H. Daktarui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl piktybinio chuliganizmo, atlikto ypač įžūliai. Tuometinio K. Požėlos rajono liaudies teismo teisėjas I. Ropininkas atsižvelgė į tai, kad Henytė buvo labai jaunas, blaivykloje nebuvo ir anksčiau nebuvo teistas. Iš pradžių jam skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje.
H. Daktaras vėliau teigė, kad toks terminas jam atrodė kaip amžinybė. Jo mama ir advokatas kreipėsi į įvairias teisingumo institucijas, pateikė daugybę skundų bei prašymų peržiūrėti bylą.
H. Daktarą gynęs advokatas Kęstutis Lipeika, vėliau tapęs Lietuvos advokatų sąjungos pirmininku, pateikė kasacinį skundą LTSR Aukščiausiajam Teismui. Šis nustatė, kad Kauno liaudies teismas nepaaiškino, kodėl Henytė skyrė būtent laisvės atėmimo bausmę.
Nuosprendis buvo dar labiau sušvelnintas – laisvės atėmimas pakeistas pataisos darbais. Teismo salėje Henytė buvo paleistas. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimas, o nustatyta, kad trys pataisos darbų dienos prilygsta vienai laisvės atėmimo dienai. Kadangi H. Daktaras buvo suimtas 1976 metų balandžio 2 dieną, pagal naują sprendimą jam liko atlikti vos kelis mėnesius pataisos darbų.