Iki 50 metų plaukų slinkimas pastebimas maždaug pusei vyrų, o vyresniame amžiuje ši dalis dar didėja. Nors plikimas išlieka ištisose populiacijose ir perduodamas iš kartos į kartą, jo priežastys ilgą laiką buvo laikomos biologine mįsle. Jei plaukų netekimas būtų aiškiai žalingas, natūralioji atranka, tikėtina, ilgainiui būtų sumažinusi šį požymį.
Biologas Scottas Traversas leidinyje „Forbes“ paaiškino, kaip vystosi plikimas, ir aptarė evoliucinius procesus, galinčius paaiškinti, kodėl jis neišnyko.
Kas vyksta plaukų folikuluose?
Medicinoje ši būklė vadinama androgenetine alopecija. Pagrindinį vaidmenį joje atlieka dihidrotestosteronas, arba DHT – aktyvesnis hormonas, susidarantis iš testosterono.
Genetiškai plikti linkusių vyrų viršugalvio ir smilkinių plaukų folikulai į DHT poveikį reaguoja palaipsniui mažėdami. Šis procesas vadinamas miniatiūrizacija. Kiekvieno naujo augimo ciklo metu plaukas tampa trumpesnis ir plonesnis, kol folikulas galiausiai ima auginti tik vos matomus pūkelius.
Dažniausiai folikulai visiškai neišnyksta – jie tiesiog nebeužaugina tokių storų ir tankių plaukų kaip anksčiau.
Vienodi hormonai, priešingas poveikis
DHT ir kiti androgenai pasižymi paradoksaliu poveikiu: jie gali skatinti galvos plaukų retėjimą, tačiau kartu prisidėti prie tankesnių barzdos bei kūno plaukų.
Dermatologai šį reiškinį vadina androgenų paradoksu. Skirtingose kūno vietose esantys folikulai į tuos pačius hormoninius signalus reaguoja nevienodai.
Būtent šis skirtumas padeda geriau suprasti vieną svarbiausių evoliucinių paaiškinimų, kodėl plikimas išliko.
Nauda jaunystėje gali nustelbti žalą vėliau
Genai, sustiprinantys androgenų poveikį, ankstyvame amžiuje gali suteikti pranašumų, net jei po kelių dešimtmečių prisideda prie neigiamų padarinių.
Evoliucinėje biologijoje tai vadinama antagonistine pleiotropija. Šiuo atveju vienas genas lemia kelis skirtingus poveikius: vieni jų gali būti naudingi jaunystėje, o kiti – žalingi vyresniame amžiuje.
Natūralioji atranka didesnę reikšmę teikia savybėms, kurios padeda anksti išgyventi ir susilaukti palikuonių. Todėl tokie požymiai turi daugiau galimybių būti perduoti ateities kartoms, net jei vėliau sukelia nepageidaujamų pasekmių.
Pagal šį aiškinimą plikimas nėra būtina evoliucinė adaptacija. Greičiau tai šalutinis reiškinys, kurio atranka neturėjo pakankamai priežasčių pašalinti.
Be to, pats plikimas mediciniškai laikomas beveik nepavojingu – jis tiesiogiai nekelia grėsmės nei žmogaus išgyvenimui, nei reprodukcinei funkcijai.
1996 metais atliktame tyrime buvo pasiūlyta mintis, kad atsitraukianti plaukų augimo linija gali būti patikimas amžiaus ir brandos signalas.
Šios teorijos šalininkai mano, kad plikė gali rodyti, jog vyras jau perėjo jaunystėje būdingą intensyviausios konkurencijos laikotarpį. Dėl to jis galėtų būti suvokiamas kaip išmintingesnis, solidesnis arba mažiau grėsmingas varžovas.
Vis dėlto plikimo, kaip socialinio ar evoliucinio signalo, funkcija tebėra tik hipotezė ir nėra įrodyta.
Anksčiau biologas taip pat nagrinėjo, kada ir kodėl evoliucijos metu žmonėms susiformavo antakiai.