Dažnai įsivaizduojama, kad prieš mirtį žmogus mintyse iš naujo išgyvena visą savo gyvenimą. Vis dėlto gyvenimo pabaigos priežiūros specialistė Catherine Duncan sako pastebėjusi kitą pasikartojantį reiškinį – paskutinėmis dienomis žmonės dažnai kalba apie artimuosius, kelionę ir dalykus, kurių aplinkiniai nemato.
Dvasine konsultante dirbanti Catherine paskutinėmis gyvenimo dienomis buvo šalia tūkstančių žmonių, skelbė unilad.com. Savo „TikTok“ paskyroje ji pasidalijo septyniomis frazėmis, kurias iš pacientų girdėjo dažniausiai.
Žodžiai, lydintys gyvenimo pabaigą
Specialistė teigia, kad mirštančiųjų pasakojimuose kartojasi viena bendra tema. Anot jos, žmonės kalba apie anapus jų laukiančius artimuosius, prasidedančią kelionę ir grožį, kurio gyvieji negali išvysti.
Catherine mano, kad mirtis nėra pabaiga, o perėjimas į kitą būties būseną. Jos vaizdo įrašas sulaukė daugiau nei 37 tūkst. patiktukų.
Viena iš jos girdėtų frazių buvo: „Čia mano mama. Ji visą rytą sėdi štai ten“. Catherine pasakojo, kad daugelis žmonių artėjant mirčiai tarsi išvysta jau mirusius artimuosius. Pasak jos, tokie regėjimai paprastai nekelia baimės – priešingai, suteikia ramybės ir paguodos.
Kiti žmonės sakydavo: „Turiu susirasti batus, aš išvykstu į kelionę“. Specialistės teigimu, tai rodo, kad mirtį jie dažnai suvokia kaip išvykimą, o ne galutinę pabaigą.
Catherine taip pat yra girdėjusi klausimą: „Kaip čia gražu. Ar tu tai matai?“ Ji pati to, ką regėjo šie žmonės, nematė, tačiau pastebėdavo ypatingą išraišką jų veiduose.
„Aš to negalėjau matyti. Tačiau mačiau jų veidus. Ir to pakako“, – teigė specialistė.
Dar viena pasikartojanti frazė buvo: „Nesijaudink, aš toli nekeliauju“. Catherine nuomone, ir šie žodžiai atspindi mirštančiųjų įsitikinimą, kad gyvenimo pabaiga yra išvykimas, o ne visiškas nutrūkimas.
Žmonės taip pat sakydavo: „Jie manęs laukia, dabar jau viskas gerai“. Specialistė pastebėjo, kad kai kurie pacientai tarsi laukia galimybės paskutinį kartą pamatyti savo artimuosius. Jos teigimu, paskutinėmis gyvenimo dienomis baimė neretai sumažėja, o pasipriešinimą palaipsniui pakeičia susitaikymas ir laukimas.
Tarp dažniausiai girdėtų žodžių Catherine išskyrė ir frazę „Girdžiu muziką“. Pasak jos, artėjant gyvenimo pabaigai žmonės kartais pasakoja girdintys garsus, kurių aplinkiniai negirdi.
Septintoji frazė skamba taip: „Tėtis sako, kad jau laikas“. Catherine aiškino, kad prieš mirtį žmonės ne tik gali matyti mirusius artimuosius, bet ir girdėti, jų manymu, siunčiamas žinutes.