Daugiau nei 15 tūkst. žiūrovų Kauno „Žalgirio“ arenoje stebėjo „UTMA 19“ turnyrą, tapusį didžiausiu kovinio sporto renginiu Lietuvos istorijoje. Vis dėlto daugiausia dėmesio sulaukė netikėtai anksti pasibaigusi Dominyko Dirksčio (13-3 UTMA) ir Sergejaus Maslobojevo kova.
Antrajame raunde, praėjus vos 50 sekundžių, po smūgio kaire ranka D. Dirksčiui atsinaujino rankos trauma. Kovotojas iš karto paliko ringą ir areną, o S. Maslobojevas, UTMA turnyruose dar nepatyręs pralaimėjimo ir jau turintis 5 pergales, buvo paskelbtas techninio nokauto nugalėtoju.
Po kelių dienų D. Dirkstys paskelbė baigiantis profesionalo karjerą ir išvyko į kelionę.
Tačiau 24 metų kovotojo sprendimas neįtikino nei dalies sirgalių, nei „Sparta Gym“ trenerio Andriaus Šipailos ir kovotojo Vito Karoso. UTMA tinklalaidėje jie suabejojo ir ringe patirtos traumos aplinkybėmis. Pasak A. Šipailos, tokia dvikovos baigtis komandai sukėlė nusivylimą.
Treneris pasakojo, kad prieš kovą su S. Maslobojevu buvo planuota pirmajame raunde veikti ramiau. Jo teigimu, Sergejus taip ir elgėsi, o nuo antrojo raundo pradėjo spausti varžovą, smūgiavo į pilvą ir galvą. A. Šipaila pastebėjo, kad tuo metu pasikeitė D. Dirksčio žvilgsnis, tačiau netrukus kova buvo nutraukta.
A. Šipaila pripažino negalintis tvirtinti, kad trauma neįvyko, tačiau pabrėžė, jog komandai kilo klausimų. Jis palygino situaciją su kitų kovotojų patirtimi: Modestui Žmuidinui lūžo šeivikaulis, tačiau sportininkas išliko kovoje tris raundus ir laimėjo. Pasak trenerio, po sausio kovos S. Maslobojevui buvo atskilęs kaulo gabalas, apie tai žinojo tik jis ir kovotojas, tačiau Sergejus toliau treniravosi ir kovojo su Ignu Pauliukevičiumi bei D. Dirksčiu.
Treneris taip pat priminė, kad V. Karosas dėl diržo varžėsi lūžusia ranka ir koja, kuri buvo lūžusi dviejose vietose, tačiau laimėjo. Todėl A. Šipaila teigė negalintis pateisinti D. Dirksčio pasitraukimo, ypač prisiminęs, jog prieš kovą šis sakė galintis įveikti S. Maslobojevą net viena ranka. Jo vertinimu, būtų buvę geriau atvirai pripažinti, kad tą vakarą nesukovė visu pajėgumu.
A. Šipaila taip pat teigė, kad po dvikovos kilusios kalbos apie galimai iš anksto sutartą rezultatą pakenkė S. Maslobojevo reputacijai. Pasak trenerio, žmonės pradėjo manyti, jog komanda žinojo, kaip viskas baigsis, nors pats Sergejus liko techniškai laimėjęs, tačiau be aiškaus sportinio pasitenkinimo dėl tokios pergalės.
V. Karosas tvirtino, kad toks scenarijus buvo itin palankus D. Dirksčiui. Jo nuomone, kovotojas pirmajame raunde galėjo išnaudoti savo sprogstamumą, o antrajame, pajutęs, kad reikia trauktis, pasitraukė. Kovotojas taip pat abejojo, ar lūžis gali akimirksniu priversti sportininką nutraukti kovą.
V. Karosas aiškino, kad adrenalinas dvikovos metu dažnai slopina skausmą. Jis pats yra patyręs ne vieną lūžį ir teigė, kad kai kurios traumos paaiškėdavo tik po kovos. Todėl, jo manymu, sunku įsivaizduoti tokį lūžį, dėl kurio sportininkas iš karto pajustų skausmą ir nuspręstų sustoti.
A. Šipaila pabrėžė, kad skirtingos traumos turi nevienodą poveikį. Plyšę raiščiai ar raumuo, jo teigimu, gali iš karto sutrikdyti kojos ar kitos kūno dalies funkciją, tačiau pats lūžis nebūtinai iškart neleidžia tęsti kovos. Treneris priminė, kad jo žmona, kiokušin karatė atstovė, yra mačiusi atvejų, kai sportininkai su lūžusiomis rankomis tęsė kovas.
V. Karosas nurodė, kad jam pačiam buvo lūžęs delnikaulis dviejose vietose, pėda ir nosies sinusų sienelė, tačiau apie rankos lūžį kovos metu jis iš karto nesuprato. Jo teigimu, adrenalinas gali leisti su lūžiu kovoti dar pusvalandį, todėl jis labai abejoja, ar D. Dirksčio trauma galėjo taip greitai nutraukti dvikovą.
A. Šipaila sakė, kad jo skeptišką vertinimą lemia ne vien nuomonė, bet ir komandos kovotojų patirtys. Jis paminėjo Mantą Rimdeiką, kovojusį nuplyšus raumeniui, ir Naurį Lukošiūną, kuris taip pat tęsė kovą po tokios traumos.
Treneris dar kartą atkreipė dėmesį į prieš dvikovą D. Dirksčio išsakytą teiginį, kad S. Maslobojevą galima įveikti viena ranka. V. Karosas savo ruožtu teigė neįsivaizduojantis, kad kovotojas ringe galėtų taip racionaliai įvertinti situaciją, nuspręsti, jog varžovas didins tempą, ir sąmoningai pasitraukti.
A. Šipaila taip pat iškėlė klausimą, kodėl D. Dirksčio kampe apie galimą kovos nutraukimą buvo kalbama jau po pirmojo raundo. Jis svarstė, ar trauma galėjo būti patirta pirmajame, ar antrajame raunde, tačiau pabrėžė, kad tiksliai tai žino tik pats D. Dirkstys ir jo kampas. Treneris pripažino, kad iš šalies galima tik svarstyti, o išsakytos abejonės nebūtinai yra teisingos.
V. Karoso vertinimu, tokia kovos pabaiga ypač palanki tapo dėl didelės auditorijos, kurios dalis kovinį sportą supranta tik paviršutiniškai. Jo manymu, žiūrovams galėjo susidaryti įspūdis, kad D. Dirkstys pirmame raunde atrodė gerai, o be traumos būtų galėjęs pasiekti kitokį rezultatą. Kovotojas pripažino, kad toks pasakojimas D. Dirksčio pusei buvo naudingas.