Insultą patyręs istorijos tyrinėtojas, rašytojas ir buvęs komentatorius Robertas Petrauskas buvo kuriam laikui atsitraukęs nuo jam svarbios veiklos. Vis dėlto naujausias pasirodymas rodo, kad jis pamažu grįžta į profesinį gyvenimą.
Bičiulis pasidalijo džiugia akimirka
R. Petrauskas kartu su bičiuliu Pauliumi įsiamžino Kaune vykusiame jaunimui skirtame renginyje. Abu vyrai jame buvo renginio vedėjai, o nuotrauka ir jos aprašymas atskleidė, kad susitikimas Pauliui buvo ypač svarbus.
Paulius rašė, kad tai buvo laukčiausias ir šilčiausias jo susitikimas su R. Petrausku. Jis taip pat paminėjo, jog renginyje abu bendravo su Kauno rajono jaunimu – būsimais ir esamais savivaldos vadovais, tarybos nariais bei žmonėmis, kuriančiais savo kraštą.
Bičiulis neslėpė džiaugsmo matydamas Robertą stiprų ir, kaip visuomet, atliekantį savo vaidmenį. Pasak jo, R. Petrauskas išlieka išskirtinis savo išmintimi ir įžvalgomis.
Apie insultą prabilo po gimtadienio
Portalas tv3.lt primena, kad 2026-ųjų balandį, netrukus po gimtadienio, R. Petrauskas pirmą kartą viešai papasakojo apie rimtus sveikatos išbandymus – jį buvo ištikęs insultas.
Plačiau apie ligą ir jos pakeistą požiūrį į gyvenimą jis kalbėjo tinklalaidėje su kunigu Algirdu Toliatu, pasirodžiusioje liepą.
R. Petrauskas pasakojo, kad po ligos išmoko gyventi lėčiau ir sveikti palaipsniui. Šį laikotarpį jis vadino Dievo dovana, leidusia pamatyti dalykus, kurių galbūt nebūtų atradęs nesusirgęs.
Jo teigimu, žmonės dažnai įpranta visko norėti čia ir dabar, tačiau ligos metu sulėtėjęs gyvenimo tempas jam tapo tikrojo gyvenimo pajautimu. R. Petrauskas sakė supratęs, kad sulėtėjęs žmogus gali priartėti prie Dievo.
Istorikas taip pat teigė, jog sunkiausiu metu pajuto Dievo meilę, kuri padėjo nepalūžti. Jis prisiminė, kad gydytojas jam pranešė apie į smegenis išsiliejusį kraują ir paragino susikaupti. Tą akimirką R. Petrauskas svarstė, ar viskas nesibaigia, tačiau nejautė baimės ar nerimo.
Po kelių dienų, kaip pasakojo pats R. Petrauskas, jis suprato, kad vidinę ramybę suteikė meilė, kuri buvo šalia. Kitą dieną jis atsikėlė visiškai paralyžiuotas ir labai silpnas, tačiau net tada jautė Dievą esant šalia.
Ši patirtis privertė jį kitaip pažvelgti į stiprybę. R. Petrauskas sakė, kad anksčiau manė, jog žmogus viską gali pasiekti savo valia ir savarankiškomis pastangomis. Tačiau susirgęs jis nebegalėjo beveik nieko daryti, o kartu jautėsi itin stiprus ir nepažeidžiamas.
Pasak jo, būtent ligos metu jis suprato, kad tikrasis stiprybės šaltinis slypi ne vien žmogaus gebėjimuose. R. Petrauskas taip pat kalbėjo apie talentą, kurį laiko Dievo dovana, todėl, jo manymu, už jį reikėtų jausti dėkingumą.
Jis pabrėžė, kad žmonės neretai neįvertina gerų gyvenimo akimirkų ir pernelyg susitelkia į greitį, pasiekimus bei norą viską kontroliuoti. R. Petrausko teigimu, liga gali tapti priminimu, kad tikroji stiprybė yra ne ten, kur ją įprasta matyti.