Kaip ugdyti motyvuotus, pinigų vertę suprantančius ir atsakomybės turinčius vaikus, kai jiems materialiai nieko netrūksta? Bendrovės KRS vadovas, verslininkas Paulius Grigas mano, kad viena dažniausių šiuolaikinių tėvų klaidų – dėl patogumo suteikti vaikams neribotą prieigą prie technologijų ir leisti jiems nevaržomai tenkinti savo norus.
Tris vaikus auginantis P. Grigas pripažįsta, kad išlaikyti atžalų motyvaciją ir apsaugoti juos nuo nuolatinio išorinio triukšmo nėra paprasta. Jis pasakoja apie šeimoje taikomas taisykles, požiūrį į kišenpinigius ir įsitikinimą, kad aiškios ribos bei gebėjimas pasakyti „ne“ vaikams yra tokie pat svarbūs kaip noras suteikti jiems viską, ko šie prašo.
Pasak verslininko, priklausomybė nuo ekranų neretai prasideda nuo pačių tėvų pasirinkimų. Siekdami ramybės ar kelių laisvų minučių, jie vaikui paduoda telefoną arba planšetę.
P. Grigas prisimena, kad panašią klaidą su jaunėle dukra šeima padarė, kai jai buvo treji. Restorane mergaitei duodavo planšetę su animaciniais filmukais, kad ji ramiai sėdėtų. Kai paaiškėjo, kad ekranų ji pradėjo reikalauti pykčio protrūkiais, tėvai nusprendė jų atsisakyti ir pasakė, kad filmukai „išvažiavo“. Kitą vasarą restoranuose dukra jau piešė, žaidė su kitais vaikais ir ekranų nepasigedo.
Verslininko teigimu, tėvai dažnai renkasi mažiausio pasipriešinimo kelią, tačiau dėl to kilusi problema nėra vaiko atsakomybė. Jo vertinimu, būtent suaugusieji sukuria priklausomybę nuo įrenginio, o vėliau stebisi, kodėl vaikas be telefono negali ramiai išbūti automobilyje ar svečiuose.
Kišenpinigiai šeimoje skiriami ne už „gerą elgesį“
Kalbėdamas apie vaikų finansinį raštingumą, P. Grigas sako, kad jo šeimoje nėra nustatytos savaitinės ar mėnesinės kišenpinigių sumos. Jo požiūriu, pinigai turėtų būti susiejami su konkrečiu poreikiu, o ne dalijami vien todėl, kad tai įprasta.
Vaikai maistą į mokyklą atsineša iš namų, o po pamokų grįžta namo, todėl kasdienių kišenpinigių jiems nereikia. Šeima neskatina kasdien lankytis kavinėse ir pirkti nereikalingų gėrimų ar smulkmenų. Pinigų atžalos gauna konkrečioms veikloms ar renginiams, pavyzdžiui, kai vyresnioji dukra su draugėmis eina pavalgyti į mieste esantį centrą arba į kiną.
Tačiau mokėti vaikui vien todėl, kad jis yra „geras“, ar už įprastas namų pareigas, P. Grigo įsitikinimu, nėra teisinga. Toks modelis nepadeda suprasti, kaip uždirbami pinigai.
Verslininkas pripažįsta, kad pasiturinčiose šeimose vaikams ypač sudėtinga perteikti tikrąją darbo ir uždirbto euro vertę. Kai dauguma dalykų lengvai pasiekiami, sunkiau suvokti, kiek pastangų reikia jiems įsigyti. Vis dėlto, pasak P. Grigo, svarbų vaidmenį gali atlikti pačių vaikų iniciatyva ir noras išbandyti savo jėgas.
Jo vyresnioji dukra, būdama 11–12 metų, pati pradėjo rodyti verslumą. Gyvendama Amerikoje ji gamino papuošalus ir juos pardavinėjo internetu bei siūlydama žmonėms savo rajone. Vėliau mergina kepė keksiukus, o dabar drabužius parduoda platformoje „Vinted“. Būdama 15-os metų ji jau supranta, kas yra balansas ir pelnas, taip pat gali pasiskolinti iš tėvo pinigų ir laiku juos grąžinti. P. Grigo teigimu, šie įgūdžiai atsirado iš dukros vidinio noro, o ne dėl tėvų spaudimo.
Vaikų norai šeimoje pirmiausia aptariami
P. Grigo šeimoje vaikų prašymai nėra nei automatiškai patenkinami, nei iškart atmetami. Tėvams svarbu padėti vaikams suprasti, kodėl jie nori konkretaus daikto, kokią naudą jis suteiktų ir kokių pasekmių gali turėti toks pasirinkimas.
Jeigu sūnus ar dukra užsinori pirkinio, šeima neapsiriboja trumpu atsakymu „taip“ arba „ne“. Kartu svarstoma, kam daiktas reikalingas ir ką jis iš tiesų duos. Jei tai menkavertis plastikinis gaminys, vaikui paaiškinama, kad jis gali suteikti vos penkias minutes pasitenkinimo, o vėliau atsidurti šiukšlyne ir teršti gamtą.
Tokie pokalbiai, P. Grigo manymu, ugdo atsakingesnį vartojimą ir padeda suvokti, kad kiekvienas pasirinkimas turi kainą. Ji ne visada išreiškiama pinigais – kartais tenka skirti laiko, įdėti darbo arba atsisakyti kitų galimybių.
Apibendrindamas savo požiūrį į auklėjimą ir finansinį raštingumą, verslininkas išskiria vieną pagrindinę taisyklę, kurią norėtų perduoti vaikams: gyvenime nieko nėra už dyką. Jo teigimu, šiuolaikinis jaunimas dažnai susižavi „nemokamais“ dalykais, akcijomis ir dovanomis, tačiau nemokamai gautas gėrimas ar daiktas neretai tėra reklama, už kurią žmogus arba jo tėvai potencialiai sumoka kitur.
P. Grigo įsitikinimu, pasaulyje už viską galiausiai atsiskaitoma laiku, darbu arba pinigais. Supratimas, kaip veikia šis mechanizmas, jo manymu, yra geriausia apsauga vaikams ateityje.