NATO viešai pristatė pergalės prieš Rusiją koncepciją, paremtą greitu atsaku į galimą agresiją ir ribotais smūgiais priešo užnugaryje. Vis dėlto Rusijai tęsiant hibridines operacijas Europoje, neatmetama ir tiesioginio karinio susidūrimo su Aljansu rizika.
Apie tai laidoje kalbėjo Tarptautinio saugumo ir gynybos centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Per plona riba tarp atsako ir eskalacijos
Anot T. Jermalavičiaus, NATO pergalės doktrina iš esmės yra strateginė komunikacija, susijusi su prieš kelerius metus pradėtais kolektyvinės gynybos planais. Ja siekiama parodyti, kad Aljansas turi politinės valios, pajėgumų, parengtų planų ir yra pasirengęs veikti.
Tačiau atidžiau įvertinus šią koncepciją kyla svarbių klausimų. Vienas jų – kaip būtų kontroliuojama eskalacija. NATO norėtų, kad konfliktas liktų ribotoje geografinėje erdvėje, o smūgiai į užnugarį būtų nukreipti tik į konkrečių Rusijos pajėgų vadovavimo, kontrolės ir logistikos objektus, neplečiant taikinių sąrašo į kitas teritorijas.
Problema ta, kad neaišku, kaip tokiu atveju elgtųsi Rusija. Jeigu ji pradėtų smogti į NATO šalių užnugarį – pavyzdžiui, raketomis atakuotų Berlyną ar bombarduotų Skandinaviją, – Aljansui tektų spręsti, ar atsakyti dar didesne eskalacija, ar laikytis pradinio plano.
Ukrainos karo patirtis rodo, kad ilgainiui teko pereiti prie gilesnių ir tolimojo nuotolio smūgių Rusijos gynybos bei naftos pramonei ir kitiems strateginiams karo veiksmus palaikantiems objektams. Tuo metu NATO pergalės koncepcijoje tokie taikiniai, pasak eksperto, tarsi neįtraukiami. Rusija galėtų toliau aprūpinti operaciją savo gynybos pramonės ir karo ekonomikos ištekliais.
Dėl to konfliktas gali įstrigti ilgoje, sekinančioje fazėje. Maskva, nebijodama didinti įtampos, galėtų atverti naujas kryptis ir bandyti strategiškai palaužti Vakarus. T. Jermalavičiaus vertinimu, jeigu NATO nenori siekti strateginio Rusijos pralaimėjimo, o pati Rusija siekia išsekinti Aljansą, kyla klausimas, ar tokia koncepcija iš tiesų gali būti vadinama pergalės teorija. Kol kas tai esą daugiau operacinio, o ne strateginio lygmens planas.
Ilgai trunkant karui, galutinius sprendimus vis dažniau tektų priimti politikams. Pavyzdžiui, jeigu konfliktas vyktų Baltijos regione, reikėtų spręsti, ar smūgiuoti taikiniams Kolos pusiasalyje, Rusijos gynybos pramonės objektams Sibire ir kitose vietose. Tai būtų politiniai, o ne vien kariniai sprendimai.
5-ojo straipsnio klausimas liktų politinis
Hibridinės atakos ir provokacijos kelia klausimą, kur yra riba, nuo kurios NATO aktyvuotų kolektyvinę gynybą. T. Jermalavičius pabrėžė, kad tai pirmiausia būtų politinis sprendimas.
Aljansas jau yra nurodęs, kad katastrofiškų padarinių sukėlusi kibernetinė ar hibridinė ataka galėtų tapti priežastimi aktyvuoti 5-ąjį straipsnį. Vis dėlto kolektyvinis atsakas nebūtinai būtų karinis – jis galėtų pasireikšti ekonominėmis, kibernetinėmis, energetinėmis ar diplomatinėmis priemonėmis.
5-asis straipsnis jau buvo pritaikytas 2001 metų rugsėjo 11-ąją, po teroristinio išpuolio Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko ne Europoje ir ne dėl konvencinių karinių pajėgų puolimo, o po civilinėmis priemonėmis įvykdyto teroristinio išpuolio.
Ekspertas šią nuostatą apibūdino kaip lanksčią, nes jos taikymas priklauso nuo to, kaip NATO Šiaurės Atlanto taryboje valstybės interpretuoja konkrečią situaciją. Tai, kas vienai šaliai atrodytų katastrofiška ataka, kitai gali pasirodyti kaip grėsmė, kurią dar įmanoma suvaldyti be skubaus 5-ojo straipsnio aktyvavimo.
Todėl Aljansui itin svarbu išlaikyti bendrą grėsmių ir galimų padarinių vertinimą, politinį sutarimą bei sanglaudą. Kuo labiau skiriasi šalių požiūriai, tuo sudėtingiau priimti sprendimą dėl kolektyvinio atsako. Tiesioginė riba, pasak T. Jermalavičiaus, turėtų būti katastrofiška ataka.
Jis teigė, kad dalis Europoje vadinamųjų hibridinių veiksmų iš esmės yra valstybės įkvėpta ir kontroliuojama teroristinė kampanija. Anot jo, jeigu panašius veiksmus vykdytų „Islamo valstybė“ ar „Al Qaeda“, jie jau seniai būtų įvardyti kaip terorizmas. Dabar tik pradėta svarstyti, ar Rusija galėtų būti įtraukta į Europos Sąjungos teroristinių organizacijų sąrašą.
5-ojo straipsnio aktyvavimą, eksperto vertinimu, galėtų paskatinti didelis aukų skaičius arba didelė žala kritinei infrastruktūrai, pramonei ar kitiems svarbiems objektams. Rusija kol kas tikrina Vakarų reakciją, tačiau tokių padarinių dar nesukėlė. Tai gali nutikti netyčia arba būti padaryta sąmoningai – tokiu atveju sprendimą dėl atsako tektų priimti NATO šalims.
Rusijos grėsmės vertinimai išsiskiria
T. Jermalavičiaus teigimu, dabar Vakaruose galima išskirti dvi pagrindines situacijos interpretacijas. Viena jų teigia, kad karas tarp Rusijos ir NATO jau vyksta, tik kitokiomis formomis. Šis požiūris iš dalies atkartoja ir Maskvos naratyvą, kad ji jau kariauja su Vakarais, o dabartinė trajektorija ilgainiui gali nuvesti iki tiesioginio karinio susidūrimo.
Kita versija teigia, kad Rusija mėgina išvengti tiesioginio konflikto ir kitomis priemonėmis priversti Vakarus nutraukti paramą Ukrainai. Šalininkai mano, kad Maskva vis dėlto neperžengs tam tikros ribos, nes NATO yra branduolinis Aljansas, o galutinis eskalacijos etapas galėtų tapti branduoliniu karu.
Kuri iš šių versijų teisinga, parodys laikas. Vis dėlto ekspertas nesutiko, kad Rusijai svarbiausia yra išteklių trūkumo problema. Jo vertinimu, Maskvos pergalės koncepcija gali apimti ne tik Ukrainos palaužimą, bet ir Vakarų dėmesio bei išteklių nukreipimą nuo paramos Kyjivui.
Tokiam tikslui Rusija gali naudoti skirtingus kelius: vienas jų veda per Baltuosius rūmus, kitas – per Vakarų informacinę erdvę. Dar viena galimybė būtų rimtesnio konflikto su NATO išprovokavimas.
Ekspertas taip pat atkreipė dėmesį į Rusijos mobilizacijos klausimą. Apie galimus planus ją skelbti kalbama jau ilgą laiką, o mobilizuoti žmonės greičiausiai būtų siunčiami į karą Ukrainoje. Tačiau tai būtų politiškai nepopuliarus sprendimas.
Jo nuomone, vienas būdų tokį žingsnį pateisinti visuomenei galėtų būti tiesioginio, tačiau riboto konflikto su NATO sukėlimas. T. Jermalavičius tokį scenarijų palygino su Izraelio ir Irano susirėmimu 2025 metų pavasarį, kai šalys apsikeitė raketų ir dronų smūgiais, tačiau nesiėmė plataus masto sausumos operacijų.
Tokioje situacijoje Rusijos propaganda galėtų skelbti, kad šalis puolama ir tėvynei gresia pavojus, o tai padėtų mobilizuoti visuomenę bei pateisinti naujų pajėgų siuntimą į Ukrainą. Tuo metu apsikeitimas raketomis ir dronais galėtų palaipsniui nuslopti. Nė viena pusė, eksperto vertinimu, nenorėtų naudoti sausumos pajėgų, o Rusija galbūt net neturėtų galimybių jas panaudoti tiesioginiame konflikte su NATO.
Šią versiją, kurią T. Jermalavičius iškėlė prieš kelis mėnesius, jis jau girdėjo ir iš Radoslawo Sikorskio. Tai esą gali reikšti, kad Maskva planuoja reikšmingą veiksmą, tačiau jo pagrindinis tikslas būtų susijęs su vidiniais režimo poreikiais: legitimumo stiprinimu, visuomenės mobilizacija ir papildomų išteklių sutelkimu karui Ukrainoje.
Eksperto teigimu, toks scenarijus nebūtinai būtų tiesiogiai nukreiptas prieš Vakarus taip, kaip jie įsivaizduoja. Rusija galėtų tiesiog pasinaudoti įtampa ir informaciniu triukšmu, o tam reikalingą propagandinį pagrindą jau dabar rengia.