Pereiti prie turinio
Naujienos aiškiai ir suprantamai
Meniu

Mantas Kalnietis atsidūrė neįprastoje situacijoje: mažesniuose Lietuvos miestuose jam vis dar primena krepšinio aikštelę

„Power Hit Radio“ laidoje „Šok į kelnes“, kurią veda Justė Razbadauskytė ir Edgaras Kožuchovskis, viešėjo buvęs ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitonas Mantas Kalnietis. Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, jis iškart ėmėsi naujos veiklos – tapo FK „Kauno Žalgiris“ prezidentu.

Pokalbyje M. Kalnietis papasakojo apie perėjimą iš krepšinio į futbolą, šios sporto šakos populiarėjimą Lietuvoje, vadovavimą, tarptautinę patirtį ir jaunųjų žaidėjų ugdymo iššūkius.

Į naują veiklą pasinėrė iškart

Nors daugeliui atrodė netikėta, M. Kalnietis po karjeros pabaigos nepasirinko poilsio. Jis teigė norėjęs kuo greičiau atsikratyti traumų sukeltos naštos ir pradėti naują etapą.

Anot jo, krepšinio ir futbolo organizacijų valdymas turi daug panašumų. Skirtumas būtų kur kas didesnis, jei jis būtų nusprendęs tapti futbolo treneriu, tačiau vadovaujant komandinio sporto organizacijai galima pritaikyti didžiąją dalį ankstesnės patirties.

M. Kalnietis taip pat pabrėžė, kad sprendimą priimti naujas pareigas lėmė noras likti gimtajame Kaune. Trenerio darbas veikiausiai reikštų nuolatines keliones ir kraustymąsi iš vienos šalies į kitą, o klubo prezidento veikla suteikia galimybę gyventi namuose.

Futbolas sulaukia daugiau dėmesio

Kalbėdamas apie augantį futbolo populiarumą Lietuvoje, M. Kalnietis teigė, kad prie didesnio susidomėjimo šiuo metu smarkiai prisideda komunikacija ir rinkodara.

Jo vertinimu, labiau matomi į priekį judantys klubai, todėl futbolas sulaukia daugiau triukšmo nei anksčiau. Vis dėlto, pasak M. Kalniečio, vien dėmesio nepakanka – būtina gerinti patį futbolą ir ugdyti daugiau vietos žaidėjų.

Buvęs krepšininkas prisipažino, kad dar žaisdamas pats nemėgo filmuotis ar duoti interviu. Dabar, žvelgdamas iš organizacijos vadovo pozicijos, jis turėjo išmokti į komunikaciją pažvelgti kitaip.

Jis taip pat su šypsena papasakojo apie mažesniuose Lietuvos miesteliuose išgirstamus juokelius. Kai tenka atvykti į futbolo rungtynes, žiūrovai kartais pajuokauja, esą M. Kalnietis pataikė ne į tą sporto aikštelę, nes krepšinio aikštė yra šalia.

Futbolą lankančių vaikų – daugiau nei krepšinį

Laidoje aptarta ir vaikų sporto ugdymo situacija. M. Kalnietis atskleidė, kad šiuo metu Lietuvoje futbolo treniruotes lankančių vaikų yra daugiau nei krepšinį pasirinkusių jaunuolių.

Tačiau, jo teigimu, problema slypi ne vaikų skaičiuje, o tame, kad nedidelei jų daliai pavyksta pasiekti aukštą meistriškumo lygį. Todėl daugiau dėmesio reikėtų skirti vaikų ugdymui ir treneriams.

M. Kalnietis taip pat pabrėžė autoritetų svarbą. Jo vaikystėje tokios Lietuvos krepšinio legendos kaip Sabonis ir Marčiulionis buvo įkvepiantys pavyzdžiai. Futbole, pasak jo, vaikams tokių asmenybių trūksta, todėl jie neturi su kuo tapatintis.

Didesnė komanda reikalauja kitokio požiūrio

Pereidamas iš krepšinio į futbolą M. Kalnietis susidūrė ir su didesne organizacine apimtimi. Krepšinio komandoje būdavo 12 žaidėjų, o futbolo klube jų yra beveik 30.

Jis sakė, kad tokioje situacijoje svarbu gebėti pajusti komandos emocinę būseną ir suprasti, ko jai konkrečiu metu labiausiai reikia. M. Kalnietis tai laiko viena iš savo stipriųjų pusių.

Per rungtynių pertraukas jis dažniausiai būna kartu su komanda, tačiau kalba retai, nes tai pirmiausia yra trenerio atsakomybė. Jo manymu, ypač svarbūs psichologiniai dalykai: pasitikintis savimi žaidėjas ir pasitikėjimą praradęs futbolininkas gali būti visiškai skirtingos savo versijos.

Kasdienėje veikloje M. Kalnietis siekia palaikyti ryšį su visais klubo žmonėmis – futbolininkais, treneriais ir kitais darbuotojais. Jis nori, kad kiekvienas jaustųsi reikalingas ir naudingas, tačiau pripažįsta, kad netrūksta situacijų, kai tenka kalbėtis nemaloniai ar griežčiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *