Lietuvoje mirties bausmė iš viso įvykdyta septyniems žiauriais nusikaltimais nuteistiems žmonėms. Šešių iš jų palaikai atgulė Vilniaus rajone esančiose Karveliškių kapinėse – išimtis buvo Borisas Dekanidzė.
Tokios bausmės Lietuvoje buvo įvykdytos iki Baudžiamojo kodekso pakeitimo. Vėliau už sunkiausius nusikaltimus teismai galėjo skirti tik laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
Po rezonansinių nusikaltimų visuomenėje vis pasigirsta raginimų sugrąžinti mirties bausmę. Vis dėlto apie tai, kaip ji buvo vykdoma, viešai kalbėta nedaug. 1995 metų laikraštyje „Akistata“ buvo paskelbtas galimas tokios procedūros aprašymas, nors pats autorius pabrėžė, kad tai – nuomonė, o ne konkrečiais faktais pagrįstas oficialus modelis.
Nuosprendžio laukimas ir kelias į „pirtį“
Kaip rašyta publikacijoje, aukščiausiąją bausmę gavęs žmogus būdavo atvežamas į Lukiškių kalėjimą ir apgyvendinamas pagrindinio korpuso kairiajame sparne esančiame pusrūsyje. Koridorius ten buvo atskirtas grotomis.
Vienoje pusėje buvo karcerio kameros, kuriose už režimo pažeidimus kaliniai galėdavo būti laikomi iki 15 parų. Kitoje – mirtininkų kameros. Jose nebuvo langų, tik mažos apvalios orlaidės. Nuteistieji dėvėjo pilkus švarkelius ir kelnes, kaip ir ypač pavojingi recidyvistai. Jei juos reikėdavo išvesti, pavyzdžiui, pas gydytoją ar į pirtį, būdavo uždedami antrankiai.
Pusrūsį saugojo specialus postas, o prie mirtininkų kamerų galėjo patekti tik keli aukšto rango pareigūnai. Įsiteisėjus nuosprendžiui, nuteistasis rašydavo malonės prašymą prezidentui.
Atsakymo tekdavo laukti maždaug 5–8 mėnesius, kai kuriais atvejais – dar ilgiau. Jei Malonės komisija prašymą atmesdavo, bausmė, kaip teigta publikacijoje, būdavo įvykdoma per 8–15 dienų.
Kalinius maždaug kas dešimt dienų pagal grafiką vesdavo į kalėjimo gamybinio pastato pirmame aukšte įrengtą pirtį. Mirtininkai ten eidavo paskutiniai, vakare. Esą sušaudymo data būdavo parenkama taip, kad sutaptų su pirties diena pagal grafiką.
Todėl paskutinį kartą atsivėrus kameros durims nuteistasis išgirsdavo nurodymą: „Ruoškis į pirtį!“ Tai, kaip rašyta „Akistatoje“, vykdavo apie 20–21 valandą. Iš pusrūsio laiptais būdavo kylama pagrindinio išėjimo link, o nuo korpuso durų iki pirties tekdavo nueiti apie 50 metrų.
Pasak laikraštyje pateikto aprašymo, egzekucija nebūdavo vykdoma kameroje, nes nuo cementinių grindų būtų sunku nuvalyti kraują, be to, šūvius galėtų išgirsti kiti nuteistieji. Vedamam žmogui nebuvo sakoma tikroji išvedimo priežastis, kad būtų išvengta isterijos ir riksmų. Straipsnyje taip pat teigta, kad procedūra buvo perimta iš Rusijos.
Pirtis esą pasirinkta dėl vandens ir ventiliacijos keliamo triukšmo, galėjusio užgožti šūvį. Įėjus nuteistajam, durys būdavo uždaromos. Toliau, kaip teigta publikacijoje, viskas vykdavo greitai: paskutinių norų neklausdavo, nuaidėdavo budelio šūvis, o vėliau gydytojas patikrindavo pulsą ir patvirtindavo mirtį.
Kas vykdydavo egzekucijas?
Aprašyme minima, kad mirties bausmę vykdydavo keturių žmonių grupė. Tai buvo aukšti, atletiško sudėjimo darbuotojai, veidus slėpę megztomis kaukėmis. Šūvį paprastai paleisdavo vienas iš komandos narių.
Šie žmonės nebūdavo specialiai samdomi vien egzekucijoms – jie turėdavo ir kitus darbus. Šaudymui naudotas „Margolino“ pistoletas – sportinis ginklas, skirtas mažo kalibro kulkoms.
Esą jis pasirinktas dėl santykinai nedidelės šūvio jėgos. Kulka, pramušusi kaukolę, likdavo kūne, todėl būdavo mažiau kraujo. Šaudoma iš priekio, itin artimu atstumu.
Gydytojui patvirtinus mirtį, kūnas būdavo nedelsiant išvežamas į morgą. Teismo medicinos ekspertų žurnaluose tokie palaikai, kaip nurodyta straipsnyje, nebūdavo registruojami, o skrodimai neatliekami.
Vėliau kūnai būdavo laidojami kapinėse. Prie kapo galvūgalio į žemę įkaldavo maždaug pusės metro kuoliuką. Ant jo tušinuku užrašydavo pavardę, vardą, amžių ir šifrą. Po maždaug pusmečio šie įrašai išblukdavo.
Tačiau aukų artimųjų skausmas, kaip pabrėžiama publikacijos pabaigoje, neišnyksta. Mirties bausmė negali sugrąžinti žmonių, kuriuos prarado jų artimieji.