Paauglys grįžo vėliau, nei buvo sutarta, neatsiliepė telefonu arba į priminimą atsakė šiurkščiai. Įtampa greitai peraugo į ginčą, balsai pakilo, o vėliau galėjo tekti gailėtis ištartų žodžių. Nurimus emocijoms dažnai lieka ne tik neišspręsta problema, bet ir klausimas, kaip vėl užmegzti ryšį su vaiku. Ar atsiprašymas nesusilpnins tėvų pozicijos ir nesukels įspūdžio, kad susitarimų galima nepaisyti?
SOS vaikų kaimai Lietuva praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“ pabrėžia: tėvai gali pripažinti savo klaidą, kartu išlaikydami lūkestį, kad paauglys taip pat prisiims atsakomybę už savo elgesį.
SOS vaikų kaimai Lietuva psichologė Uršulė Toleikytė aiškina, kad atsiprašydami už šaukimą suaugusieji parodo, jog ir jie atsako už savo elgesį. Tai nereiškia, kad būtina panaikinti susitarimus ar pateisinti paauglio veiksmus. Galima pripažinti, kad balsas buvo pakeltas, o vėliau ramiai aptarti įvykį ir susitarti, ką kitą kartą daryti kitaip. Svarbu, kad paauglys suprastų: tėvai pasirengę sugrįžti, išklausyti ir ieškoti sprendimo.
Pirmas žingsnis – nutraukti įsiplieskusį ginčą
Kai norisi būtinai tarti paskutinį žodį ar iškart skirti bausmę, naudinga sustoti. Jei paauglys užtrenkė duris, sekimas iš paskos ir ginčo tęsimas gali tik dar labiau padidinti įtampą. Ne kiekvieną klausimą būtina išspręsti tą pačią akimirką.
Galite pasakyti, kad šiuo metu esate per daug supykęs, jog galėtumėte ramiai kalbėtis, todėl siūlote padaryti pertrauką ir prie temos grįžti po pusvalandžio. Svarbu pasirinkti tokį laiką, kurio iš tiesų laikysitės. Pažadėta pauzė neturėtų pavirsti ilgu tylėjimu ar problemos vengimu.
Taip paaugliui rodote pavyzdį, kaip suaugusysis gali tvarkytis su stipriomis emocijomis. Nusiraminus lengviau suprasti, ką norite pasakyti ir kokio sprendimo siekiate.
Atpažinkite tikrąją pykčio priežastį
Prieš atnaujindami pokalbį pamėginkite įvardyti, kas sukėlė tokią stiprią reakciją. Gal išsigandote, nes vaikas neatsiliepė telefonu? Gal esate pavargę nuo nuolat kartojamo to paties susitarimo? Suvokus savo jausmus lengviau kalbėti apie konkretų įvykį, o ne pulti paauglį apibendrinimais.
Užuot sakę, kad jam visiškai nerūpi šeima, galite paaiškinti, jog jam negrįžus sutartu laiku ir neatsiliepus labai išsigandote, nes nežinojote, ar jam viskas gerai. Toks paaiškinimas atskleidžia, kas iš tikrųjų jums buvo svarbu.
Vis dėlto paauglys neturėtų būti atsakingas už tėvų emocijų suvaldymą. Apie nerimą pasakyti galima, tačiau kaltinimai ar reikalavimas jus nuraminti jam užkrautų papildomą naštą.
Atsiprašymas nereiškia, kad atsisakote savo ribų
Grįžę prie pokalbio pirmiausia pripažinkite savo elgesį. Galima aiškiai pasakyti, kad atsiprašote už šaukimą ir skaudžius žodžius, nes taip kalbėti neturėjote. Konkretus atsiprašymas padeda suprasti, už ką prisiimate atsakomybę.
Neverta atsiprašymo užbaigti frazėmis, esą paauglys jus išprovokavo arba kad nebūtumėte šaukę, jei jis būtų klausęs. Tokiu būdu atsakomybė už suaugusiojo reakciją perkeliama vaikui. Taip pat nereikėtų versti paauglio iškart priimti atsiprašymą ar nedelsiant kalbėtis.
Jeigu jis dar nepasirengęs pokalbiui, pripažinkite tai, pasakykite, kad norėjote atsiprašyti, o kai jis bus pasiruošęs, norėsite išgirsti ir jo pusę. Kartu galima susitarti, kada prie likusio klausimo bus sugrįžta.
Išklausykite paauglį, bet nepanaikinkite susitarimų
Atsiprašymas už pakeltą balsą neatšaukia šeimos taisyklių. Galima pripažinti, kad šaukti nereikėjo, tačiau kartu pabrėžti, jog vis tiek būtina aptarti, kodėl paauglys negrįžo laiku ir kaip panašioje situacijoje bus elgiamasi ateityje. Taip atskiriama netinkama tėvų reakcija nuo pačios problemos.
Suteikite paaugliui galimybę papasakoti, kas įvyko, ir paklauskite, kaip jis mato situaciją. Stenkitės nepertraukti. Jo paaiškinimas gali padėti geriau suprasti aplinkybes ir rasti sprendimą kitam kartui.
Jei būtina numatyti pasekmę, ji turėtų būti proporcinga, realiai įgyvendinama ir susieta su konkrečiu poelgiu. Paaugliui taip pat turi būti aišku, kaip jis galėtų atkurti pasitikėjimą. Jeigu supykę paskyrėte pernelyg griežtą bausmę, ją verta peržiūrėti. Paaiškinkite sprendimo priežastis ir nebijokite jo pakeisti, jei nurimus paaiškėja, kad jis buvo per griežtas.
Susitarkite, ką darysite kitą kartą
Pokalbio pabaigoje verta suformuluoti konkretų susitarimą. Pavyzdžiui, pasikeitus grįžimo planams paauglys apie tai praneša, o tėvai, pajutę, kad pradeda šaukti, įvardija būtinybę padaryti pauzę. Taip pat reikėtų aptarti, kaip abu suprasite, kad pokalbį laikas sustabdyti, ir kada prie jo bus grįžta.
Susitarimo vertę parodo vėlesni veiksmai. Jei panašus konfliktas pasikartoja, mėginkite anksčiau pastebėti, kada balsas ima garsėti. Gebėjimas sugrįžti į pokalbį ir keisti savo reakciją tampa atsakomybės pavyzdžiu paaugliui.
Daugiau patarimų apie tėvų emocijas, ribas ir santykį su paaugliu pateikiama SOS vaikų kaimai Lietuva elektroniniame praktiniame gide „Paauglystės kasdienybė“. Jame nagrinėjamos kasdienės šeimų situacijos ir būdai išlikti šalia jauno žmogaus, kai jam sunku. Nemokamą gidą galima atsisiųsti čia: https://sosvaikukaimai.lt/gidas-tevams.