Saugoti, maitinti ir gydyti priešo karius sudėtinga bet kurioje šalyje. Ukrainos darbuotojams, prižiūrintiems rusų karo belaisvius, šį darbą dar labiau apsunkina žinojimas, kad būtent Rusija įsiveržė į jų valstybę ir vykdė žiaurumus. Vis dėlto Ukraina siekia parodyti pasauliui, jog su belaisviais elgiasi pagarbiai, net jei patys stovyklų darbuotojai tokių jausmų nejaučia.
Kaip rašo „The New York Times“, žmonės į šį darbą ateina dėl skirtingų priežasčių. Vieniems jis padeda atsikratyti neapykantos, kitus skatina smalsumas, noras prisidėti prie karo pastangų arba tiesiog atlyginimas.
Sistemingas netinkamas Rusijos elgesys su Ukrainos karo belaisviais ir jų kankinimas yra išsamiai dokumentuoti Jungtinių Tautų (JT) bei žmogaus teisių organizacijų. Ukraina taip pat kaltinta itin žiauriu elgesiu su rusų kariais, ypač jų paėmimo į nelaisvę metu, tačiau nepriklausomi stebėtojai teigia, kad tokie atvejai Ukrainoje pasitaiko gerokai rečiau.
Šį skirtumą atskleidžia ir belaisvių apsikeitimo vaizdai: vienoje pusėje matomi išsekę, sužeisti ir sergantys ukrainiečiai, kitoje – iš pažiūros sveiki rusai. Leidinio teigimu, tai Ukrainoje kelia skausmą bei pyktį, o su rusų belaisviais dirbantiems žmonėms sukuria gilų vidinį konfliktą.
58 metų Olegas darbą Lvivo belaisvių stovykloje slepia nuo visų, išskyrus žmoną. Jo broliai ir sūnėnai tebėra fronte. Olegas pats klausia, kaip galėtų jiems pasakyti, kad rūpinasi rusų karo belaisviais.
„Tai naudinga Ukrainai“
42 metų Ivanas pirmąją Ukrainoje karo belaisvių stovyklą padėjo įkurti netrukus po Rusijos invazijos 2022 metais. Vėliau jis prisidėjo ir prie tokios stovyklos įkūrimo Lvivo mieste.
Nuo karo pradžios ukrainiečiai matė okupantų karių žiaurumus, tarp jų – Bučoje. Todėl, pasak Ivano, susitikimas su į nelaisvę paimtais rusais visiems buvo nemalonus. Kiekvienam darbuotojui teko peržengti tam tikrą vidinę ribą, o stovyklos administracija turėjo aiškiai nustatyti, kad bet koks žiaurus elgesys su belaisviais yra draudžiamas.
Ukraina sąmoningai siekia skirtis nuo Rusijos ir parodyti save kaip tarptautinės teisės besilaikančią valstybę. Ukrainos belaisvių stovyklas reguliariai aplanko Raudonojo Kryžiaus atstovai, JT darbuotojai ir žurnalistai. Rusijos stovyklose šioms organizacijoms dažniausiai lankytis neleidžiama.
Raudonasis Kryžius taip pat apmokė Ukrainos stovyklų darbuotojus ir supažindino juos su belaisvių teisėmis, įtvirtintomis Ženevos konvencijose.
Neseniai JT generalinio sekretoriaus pavaduotojas žmogaus teisių klausimais pranešė, kad sąlygos Ukrainos karo belaisvių stovyklose iš esmės atitinka tarptautinę humanitarinę teisę. Nuo 2022 metų jos taip pat pagerėjo.
Ivanas nuolat sulaukia kitų ukrainiečių kritikos dėl gero elgesio su rusų belaisviais. Jis aiškina, kad toks požiūris naudingas Ukrainai, nes leidžia parodyti ją kaip civilizuotą Europos šalį, priešingą jos priešams.
Darbas, lydimas nuolatinio emocinio diskomforto
Už belaisvių maitinimą atsakingam Romanui rusų kaliniai nuolat primena skaudžius išgyvenimus. Rusai nužudė jam artimus žmones, todėl dabar jis dirba apsuptas tų, kuriuos sieja su šiais nusikaltimais.
Žuvus žmonos pusbroliui mūšyje, Romanui tapo per sunku eiti į darbą. Jis pasiėmė trumpas atostogas, kad atslūgtų emocijos. Sugrįžęs stengėsi su belaisviais bendrauti kuo mažiau.
Kitas darbuotojas Oleksijus laikosi ne tik emocinio, bet ir fizinio atstumo nuo kalinių. Jis sako, kad darbas stovykloje jam ypač sunkus, nes yra kilęs iš Donecko srities, kurią Rusija užgrobė dar 2014 metais.
Žmogiškumas net ir priešui
Stovyklos medikas Robertas tokio atstumo išlaikyti negali, nes jam tenka fiziškai kontaktuoti su belaisviais. Iš pradžių tai sukėlė vidinę kovą: jis svarstė, ar tokiu darbu neišduoda savo šalies, kariuomenėje tarnaujančių draugų ir nužudytų žmonių.
38 metų Robertas tik atvykęs į bandomąją darbo dieną sužinojo, kad jo pacientai bus okupantai. Nors iš pradžių sutriko, jis nusprendė dirbti, nes šį darbą laikė savo indėliu į karo pastangas.
Vėliau vidinis konfliktas susilpnėjo, tačiau visiškai neišnyko. Robertas stengiasi negalvoti, kad jo gydomi rusai gali vėl grįžti į mūšį.
Anksčiau UNIAN skelbė į nelaisvę paimto okupanto pasakojimą apie tai, kaip jo vadovybė aprūpina šturmo grupių karius. Paaiškėjo, kad būtinos priemonės jiems suteikiamos tik tuomet, jei kariai laikosi tam tikrų sąlygų.
Okupantas pasakojo, kad turėjo vandens ir gėrė jį po truputį, o vėliau iš balos pasisėmė sūraus vandens.
Kitas į nelaisvę patekęs okupantas papasakojo apie nesėkmingą šturmą Malos Tokmačkos mieste. Jo teigimu, prieš operaciją vadovybė nepaaiškino situacijos mūšio lauke – tiesiog išdavė ginklus ir įsakė automobiliu vykti į vietą.