Artėjant Vėlinėms, Karveliškių kapinėse įgyvendinta iniciatyva priminė svarbią mintį – užmarščiai neturėtų būti paliktas nė vienas žmogus. Savanoriai tvarkė vienišų ir neatpažintų asmenų kapavietes, uždegė žvakes ir meldėsi už žmones, kurių gyvenimus šiandien primena tik kapai.
Šiemet Karveliškių kapinėse žvakių šviesa nušvietė ne vien kapinių takus. Ji tapo ir ženklu, kad visuomenėje yra žmonių, pasirengusių prisiminti tuos, kurių kapų nebeaplanko artimieji.
Kapavietes tvarkė ir maldai susitelkė prieš Vėlines
Prie akcijos prisidėjo bendruomenių, organizacijų ir religinių bendrijų atstovai. Jie tvarkė kapus, meldėsi ir ragino nepamiršti žmonių, kurių gyvenimo kelias baigėsi vienatvėje. Tokie susibūrimai primena, kad atminimas išlieka tol, kol atsiranda žmonių, norinčių jį puoselėti.
Kunigas Ričardas Doveika, pradėdamas savo kalbą Karveliškių kapinėse, rėmėsi poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais. Pasak jo, šioje vietoje jų prasmė ypač ryški: kiekvienas, uždegęs žvakutę ant vienišo ar neatpažinto žmogaus kapo, pats tapo šviesos dalimi.
Susirinkusieji atliko kelis svarbius darbus – sutvarkė kapavietes, uždegė žvakes ir kartu meldėsi. Iniciatyvos dalyviai pabrėžė, kad maldos vertas kiekvienas žmogus, net jei jo istorija nežinoma ir prie jo kapo nebėra kam ateiti.
Už dalyvavimą dėkota kunigui Ričardui Doveikai, iniciatyvos pradininkui Vygandui Čeponiui, etnologei Gražinai Kadžytei, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovams, broliams joanitams – Šv. Jono broliams, Šventojo Jono Pauliaus II Didžiojo riterio ordino nariams, šv. Motinos Teresės seserims, Renatai Muzikai, Karveliškių kapinių administracijai, Laidojimo paslaugų centro darbuotojams ir visiems, kurie prisidėjo darbu, malda ar buvimu kartu.
Laidojimo paslaugų centro atstovai „Facebook“ rašė, kad dalyvių dėka Karveliškės tą dieną prisipildė ne tik žvakių šviesos, bet ir bendrystės, atjautos bei nuoširdaus žmogiško rūpesčio.