Netekus artimo žmogaus šeimai tenka apsispręsti, kaip bus palaidoti jo palaikai. Kremavimas pasirenkamas vis dažniau, tačiau tikintiesiems kyla klausimas, ar toks sprendimas suderinamas su Katalikų Bažnyčios mokymu. Anksčiau Bažnyčia į šią praktiką žvelgė griežtai, nes ji buvo siejama su pagoniškais papročiais ir krikščioniškojo tikėjimo atmetimu.
Šiandien kremavimas katalikams leidžiamas, tačiau taikomos tam tikros sąlygos. Svarbu, kokiais motyvais jis pasirenkamas, kaip elgiamasi su pelenais ir ar išlaikoma pagarba mirusiajam bei tikėjimas prisikėlimu.
Kada kremavimas nelaikomas nuodėme?
Pagal šiuolaikinį Katalikų Bažnyčios mokymą pats kremavimas nėra nuodėmė, jeigu jis pasirenkamas ne dėl priežasčių, kurios neigia krikščioniškąjį tikėjimą, skelbia fakt.pl.
Bažnyčios pozicija pasikeitė 1963 metais. Tuometė Šventosios Oficijos kongregacija, šiandien vadinama Tikėjimo doktrinos dikasterija, leido katalikams rinktis kremavimą, jei toks pasirinkimas nėra grindžiamas krikščioniškojo mokymo atmetimu.
Ilgą laiką krikščionys mirusiuosius dažniausiai laidodavo karstuose, žemėje. Šis paprotys siejamas su tikėjimu kūno prisikėlimu ir amžinojo gyvenimo viltimi, o kremavimas dėl sąsajų su kai kuriomis pagoniškomis praktikomis buvo vertinamas neigiamai.
Vis dėlto Bažnyčiai svarbi ne tik fizinė palaikų laidojimo forma. Ne mažiau reikšminga pagarba mirusiajam ir tikėjimas prisikėlimu. Todėl kremavimas savaime katalikų tikėjimui neprieštarauja, jei juo nesiekiama paneigti krikščioniškojo požiūrio į mirtį ir amžinąjį gyvenimą.
Kur turėtų būti laikomi kremuoto žmogaus pelenai?
Leisdama kremuoti palaikus, Bažnyčia kartu pabrėžia, kad su jais būtina elgtis pagarbiai. Katalikų mokymas numato, jog pelenai turėtų būti palaidoti šventoje vietoje – kapinėse arba kolumbariume, laikantis vietos Bažnyčios nustatytos tvarkos.
Bažnyčia nepritaria pelenų išbarstymui ore, ant žemės ar vandenyje. Taip pat nerekomenduojama jų laikyti namuose kaip nuolatinės asmeninės atminimo relikvijos. Tokia pozicija grindžiama pagarba žmogaus palaikams net ir po kremavimo.
Vadinasi, urna neturėtų likti tik namuose laikomu prisiminimu apie mirusį artimąjį. Ji turi būti palaidota arba padėta tam skirtoje vietoje, atitinkančioje Bažnyčios mokymą.
Ar po kremavimo aukojamos šv. Mišios?
Kremavimas neužkerta kelio katalikiškoms laidotuvėms, maldai už mirusįjį ar šv. Mišių aukojimui. Laidotuvių liturgija gali būti rengiama tiek prieš kremavimą, tiek po jo.
Konkreti tvarka priklauso nuo šalies ir vietos Bažnyčios praktikos. Kai kur šv. Mišios aukojamos prie karsto, o tik po jų palaikai kremuojami. Vėliau urna palaidojama kapinėse arba pastatoma kolumbariume.
Taigi pasirinktas kremavimas neturi tapti kliūtimi atsisveikinti su mirusiuoju pagal katalikiškas tradicijas. Jis taip pat neatima galimybės melstis už mirusįjį ir patikėti jį Dievo gailestingumui.
Ar kremavimo metu kenčia mirusiojo siela?
Klausimas, ar kremuojamo žmogaus siela patiria kančią, nėra pagrįstas katalikų teologijos mokymu.
Katalikų tikėjime mirtis suprantama kaip kūno ir sielos atsiskyrimas. Kremavimas paveikia tik fizinius palaikus, todėl nėra pagrindo manyti, kad mirusiojo siela kenčia dėl pasirinkto kūno laidojimo būdo.
Biblijoje taip pat nėra tiesioginio draudimo kremuoti mirusiuosius. Nors Šventajame Rašte dažnai kalbama apie laidojimą kapuose, konkreti palaikų laidojimo forma nelaikoma sąlyga, lemiančia žmogaus išganymą.
Kodėl Bažnyčia vis dar pirmenybę teikia laidojimui žemėje?
Nors kremavimas yra leidžiamas, Katalikų Bažnyčia ir toliau pirmenybę teikia tradiciniam laidojimui žemėje. Manoma, kad toks būdas ypač aiškiai išreiškia pagarbą mirusiojo kūnui ir tikėjimą kūno prisikėlimu.
Vis dėlto kremavimą pasirinkę žmonės savaime nepažeidžia Bažnyčios mokymo. Esminę reikšmę turi ne pats kremavimo faktas, o tokio sprendimo motyvai ir pagarbus elgesys su palaikais.
Taigi katalikams kremavimas yra priimtina laidojimo alternatyva. Laikantis nustatytų taisyklių, po kremavimo galima tinkamai atsisveikinti su mirusiuoju, aukoti šv. Mišias ir išlaikyti tikėjimu grindžiamą pagarbą žmogui.