Prieš kelis dešimtmečius nusikalstamas susivienijimas „Vilniaus brigada“, vadovaujamas Boriso Dekanidzės, darė įtaką ne tik Vilniuje. Jo svoris buvo juntamas ir kituose Lietuvos miestuose bei užsienyje.
Dėl tokios padėties kitoms sostinės grupuotėms dažnai tekdavo tenkintis tik likusia nusikalstamo verslo dalimi. Įtakingiausia po „Vilniaus brigados“ laikyta „Smauglių“ grupuotė, kuri iš pradžių buvo vadinama „Udavų“ vardu – iš rusų kalbos išverstas pavadinimas reiškia vieną smauglių rūšį.
Apie „Smauglių“ veiklą 1990–2000 metais išliko nedaug viešos informacijos. Plačiau šis vardas nuskambėjo jau šiame amžiuje, kai buvo sulaikyti ir įkalinti keli jaunesnės kartos grupuotės atstovai.
„Vilniaus brigados“ nusikaltimus tyręs tuometinis Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas prisiminė sudėtingą dešimtmetį, kai Lietuva susidūrė su sparčiai besikeičiančiu nusikalstamu pasauliu.
Daugiau mafijos užkulisių pasakojama lietuviškame seriale „Gaujų karai. Smaugliai“, kuris nuo šio šeštadienio bus rodomas per TV3. Tikrų įvykių įkvėptas filmas žiūrovus supažindins su Lietuvos kriminaliniu pasauliu ir jo gaujomis ankstyvaisiais 90-aisiais.
Turguose įsitvirtino sportininkų klanas
A. Paulauskas teigė, kad 1990–2000 metais Vilniuje veikė ne viena nusikalstama grupuotė, tačiau bent jau pirmoje dešimtmečio pusėje jos visos liko „Vilniaus brigados“ šešėlyje.
Pasak jo, 1990–1997 metais „Udavų“ arba „Smauglių“ vardas buvo mažai kam žinomas, nors grupuotės narių pavardės pasirodydavo kriminalinėse suvestinėse ir žvalgybos dokumentuose.
Šią grupę daugiausia sudarė sportininkai. Jie buvo įsitvirtinę Kalvarijų ir Gariūnų turguose, kur „dirbo“. A. Paulauskas svarstė, kad kai kurie gaujos nariai galėjo ten dirbti dar anksčiau.
Vis dėlto 1990-aisiais nebuvo matyti aiškios „Udavų“ struktūros. Nebuvo teisiami nei jų lyderiai, nei didesnės grupės dalys. Pasitaikydavo pavienių bylų, o pagrindinė su gauja siejama veikla buvo reketas ir plėšimai.
A. Paulausko vertinimu, tikėtina, kad svarbiausi „Udavų“ lyderiai taip ir nebuvo nuteisti. Tuo metu gauja dar tik kūrėsi, o daugiau apie ją teisėsaugai tapo žinoma nuo 1999 metų ir vėliau. Iki tol buvo atpažįstami tik pavieniai asmenys, tačiau jų nepavykdavo susieti į vieną organizuotą struktūrą.
Nors Vilniuje dominavo „Vilniaus brigada“, veikė ir kitos gaujos. Jos turėjo paklusti stipresnei grupuotei arba gauti jos leidimą vykdyti tam tikrą veiklą. Pagal ginkluotę ir ryšius tuo metu „Vilniaus brigadai“ neprilygo nė viena kita grupuotė.
Teisės spragos apsunkino bylų nagrinėjimą
1990 metais Lietuvoje atsirado nusikalstamų reiškinių, kuriems teisės sistema dar nebuvo pasirengusi. Organizuotas nusikalstamumas nebuvo tinkamai kriminalizuotas, o turto prievartavimo norma tokioms situacijoms buvo netinkama.
Gaujos nariai galėdavo ateiti pas verslininką ir pareikšti, kad taps jo „stogu“. Kai sulaikyti įtariamieji atsidurdavo teisme, jie tvirtindavo vienas kito nepažįstantys: vienas esą tik pavežė kitą, o kitų apskritai niekada nebuvo matęs.
Dėl tokių parodymų teismai turėdavo nedaug galimybių įrodyti bendrą nusikalstamą veiklą. Atsakomybė dažniausiai grėsdavo tik tam asmeniui, kuris tiesiogiai ištardavo reketuojantį reikalavimą, o kiti gaujos dalyviai likdavo tarsi atsitiktiniai stebėtojai.
A. Paulauskas prisiminė atvejį, kai Antakalnyje verslo reketu užsiėmusi grupuotė dėl įstatymų spragų buvo paleista visa. Vėliau jos narius teko sulaikyti iš naujo.
Pasak buvusio generalinio prokuroro, po B. Dekanidzės bylos teismuose pradėjo aiškiau formuotis organizuoto nusikalstamumo požymiai ir nusikalstamo susivienijimo samprata.
Vėliau buvo tobulinamas teisminis procesas, atsirado galimybė apklausti slaptus liudytojus ne teismo posėdyje. Tai apsunkino teisiamųjų galimybes liudytojus įbauginti ar kitaip paveikti.
1990-aisiais Lietuva dar neturėjo pakankamų priemonių kovoti su nusikalstamu pasauliu. Tačiau vėliau sukurti teisiniai instrumentai padėjo suvaldyti situaciją. A. Paulausko teigimu, laiku nepriėmus reikiamų įstatymų, su nusikalstamumu šalis būtų kovojusi gerokai ilgiau.