Vilnietė Renata šiandien mokosi gyventi su nepakeliama netektimi. Tačiau dar iki tragedijos jos širdyje buvo subrendęs noras padėti šeimoms, patiriančioms skaudžiausius išgyvenimus. Ji svajojo tapti netekties dula – žmogumi, kuris nebandytų panaikinti skausmo, bet galėtų išklausyti, apkabinti ir leisti gedėti kiekvienam savaip.
Po asmeninės tragedijos ši svajonė įgavo dar didesnę prasmę. Renata nori savo patirtimi dalytis su kitomis moterimis, išgyvenančiomis artimojo netektį. Jos įsitikinimu, kartais svarbiausia pagalba nėra patarimai ar paguodos frazės – pakanka žmogaus, kuris supranta ir nepaleidžia vienos.
Noras padėti netektį išgyvenančioms šeimoms kilo dar anksčiau
Renata yra šešių vaikų mama ir trijų anūkų močiutė. Mintis mokytis dulės veiklos jai kilo dar tada, kai pati nebuvo susidūrusi su tokio masto netektimi.
Viskas prasidėjo nuo dukros laimėtos konsultacijos su dula. Susipažinusi su šia veikla, Renata pati nusprendė mokytis. Vis dėlto netrukus suprato, kad labiausiai ją traukia itin jautri sritis – parama šeimoms, netekusioms vaikų, patyrusioms persileidimą ar kitus skaudžius išgyvenimus.
Renata pasakoja nuolat galvojusi, kad nori pasirinkti būtent netekties dulavimą.
Apie šį norą ji papasakojo fotografei, kuri ją supažindino su paramos fondo „Tuk tuk širdele“ vadove Alina Šiaulevičiūte. Moterys pradėjo bendrauti telefonu ir susirašinėti. Alina kvietė Renatą dalyvauti fondo rengiamose stovyklose vaikų netekusioms mamoms.
Nors susitikti gyvai ilgą laiką nepavyko, Renata vis labiau jautė, kad ši veikla jai artima. Fondas tapo vieta, su kuria siejosi jos noras būti šalia gedinčių šeimų.
Paramos fondas „Tuk tuk širdele“ rūpinasi šeimomis, susiduriančiomis su vaikų ligomis ir netektimis, teikia emocinę pagalbą bei buria mamas bendrystei. Dabar Renata pati siekia prisidėti prie žmonių, padedančių kitiems nelikti vieniems su skausmu.
Rugpjūčio 4-oji jos gyvenimą padalijo į dvi dalis
Rugpjūčio 4-oji Renatai tapo nepamirštama tragedijos diena. Per avariją žuvo jos dukra Erika, dar trejų metų nesulaukusi anūkė Malija ir kartu važiavusi dukros partnerio mama. Mažoji Malija mirė įvykio vietoje, o jos mama, nepaisant medikų pastangų, vėliau mirė ligoninėje.
Per vieną akimirką Renata neteko dviejų itin brangių žmonių – dukros ir anūkės.
Ji pripažįsta, kad dabar, pati eidama netekties keliu, dar stipriau jaučia norą padėti kitiems.
Renata supranta, jog gedulas kiekvienam žmogui yra skirtingas. Vienam reikia psichologo, kitam – pokalbio, o dar kitam pakanka galimybės pabūti tarp žmonių, kurie neklausinėja ir nenurodinėja, kaip reikėtų jaustis.
Ne visos moterys nori ar gali kreiptis į psichologą. Kartais svarbiausia turėti šalia žmogų, kuriam nereikėtų aiškinti, kodėl skauda, kodėl sunku atsikelti ar iš kur staiga pasipylė ašaros.
Renata sako supratusi, kad, jei pati nenorės sau padėti, niekas kitas to už ją nepadarys.
Jos norą padėti kitoms moterims dabar stiprina ne tik anksčiau puoselėta svajonė, bet ir asmeninis išgyvenimas. Renata žino, kaip svarbu sutikti žmogų, kuris neskubina gedėti, nereikalauja būti stipriai ir leidžia išjausti tai, kas vyksta viduje.
Gedėjimui nėra nustatyto termino
Renata pabrėžia, kad gedulas neturi nustatyto termino. Nėra dienos, kada žmogus privalėtų nustoti verkti, susitaikyti ar sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Kiekvienas išgyvena netektį skirtingai, o skausmas neturi kalendoriaus.
Pačiai Renatai sunkiausiomis akimirkomis padeda muzika. Klausydamasi kelių jai svarbių dainų ji gali išlieti susikaupusias emocijas. Bent kartą per savaitę moteris stengiasi skirti laiko sau: pabūti viena, uždegti žvakę, pažvelgti į dukros ir anūkės nuotraukas, mintyse su jomis pasikalbėti ir išsiverkti.
Renata sako, kad gedėti galima ir po mėnesio – nėra taisyklės, kuri nurodytų, kada tai privalo baigtis.
Vienas įvykis po laidotuvių jai dar kartą priminė, kad sprendimus dėl savo gedėjimo žmogus turi priimti pats.
Pamačiusi ant kapo nuvytusias gėles, Renata nusprendė jas nurinkti ir sutvarkyti kapavietę, nors nuo laidotuvių dar nebuvo praėjęs mėnuo. Ji buvo girdėjusi įvairių įsitikinimų, esą taip elgtis dar negalima.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, moteris jam papasakojo apie savo sprendimą. Klebonas ją nuramino pasakęs, kad draudimas mėnesį nieko nedaryti tėra įsitikinimas ir kad viską reikia daryti iš širdies.
Šie žodžiai Renatai giliai įstrigo. Ji dar kartą suprato, kad sprendimus turi priimti pagal savo jausmus, nes niekas geriau už ją nežino, koks yra jos gedulas ir skausmas.
Paskutinis skambutis vis dar neduoda ramybės
Iš daugybės prisiminimų apie dukrą Eriką nuolat sugrįžta paskutinis jų pokalbis.
Tą dieną jos, kaip įprastai, trumpai pasikalbėjo telefonu. Renata dukrai užsiminė, kad galbūt nereikėtų su mažąja niekur važiuoti ir geriau būtų pasilikti namuose. Erika ją nuramino, kad viskas bus gerai. Nė viena tuo metu nežinojo, jog tai paskutinis jų pokalbis.
Sužinojusi apie avariją, Renata mintimis ne kartą grįžo į tas paskutines akimirkas. Ji svarstė, gal reikėjo kalbėti kitaip, dar kartą paskambinti ar galbūt būtų buvę įmanoma ką nors pakeisti.
Po netekties tokius klausimus sau užduoda daugybė žmonių. Renata taip pat mokosi su jais gyventi ir primena sau, kad negalėjo numatyti tragedijos ar jos sustabdyti.
Į klausimą, ką ji galėjo pakeisti, Renata sau atsako: nieko.
Kasdienybėje moteris pamažu mokosi judėti pirmyn. Ji gali šypsotis, bendrauti ir būti tarp žmonių, tačiau tai nereiškia, kad skausmas išnyko. Pakanka pamatyti į Maliją panašų vaiką ar sutikti raudonplaukę merginą, primenančią Eriką, ir akyse iškart pasirodo ašaros.
Net menkiausia detalė gali sugrąžinti brangiausius prisiminimus. Būna dienų, kai skausmas užklumpa netikėtai, tačiau Renata stengiasi savęs dėl to nekaltinti ir leidžia sau jausti tai, ką tą dieną jaučia.
Jėgų keltis iš lovos jai suteikia mintis, kad Erika ir Malija būtų nelaimingos, jei ji tiesiog gulėtų ir nebegyventų.
Meilė dukrai ir anūkei nedingo. Dabar ji reiškiama prisiminimais, mintiniais pokalbiais, uždegta žvake ir pastangomis gyventi toliau.
Susitikimuose moterys galės būti tokios, kokios jaučiasi
Renata nori savo patirtį ir seniai puoselėtą svajonę paversti pagalba kitoms moterims. Šią iniciatyvą ji įgyvendins kartu su Rūta – mama, kuri taip pat priklauso fondui „Tuk tuk širdele“.
Moterys siekia sukurti jaukią ir saugią erdvę, kurioje netektį išgyvenančios moterys galėtų pasakoti savo istorijas arba tiesiog pabūti tyloje.
Ši veikla papildo fondo „Tuk tuk širdele“ darbą, kuriame daug dėmesio skiriama emocinei pagalbai, bendrystei ir mamų tarpusavio palaikymui. Renatą, Rūtą ir fondą vienija tikslas neleisti netektį išgyvenančioms moterims likti vienoms su skausmu.
Renata nenori kurti griežtų taisyklių ar iš anksto nustatyti susitikimų scenarijaus. Jai svarbiausia, kad kiekviena atėjusi moteris jaustųsi priimta, galėtų laisvai būti su savo jausmais ir nepatirtų spaudimo.
Pirmasis susitikimas planuojamas lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį moterys turėtų susitikti Vilniuje.
Iš pradžių susitikimai vyks kartą per mėnesį. Vėliau, atsižvelgiant į poreikį, jie galėtų būti rengiami ir kituose Lietuvos miestuose.
Renata ir Rūta nesitiki, kad vienas susitikimas panaikins skausmą ar pakeis praeitį. Jos nori suteikti tai, ko gedinčiam žmogui kartais reikia labiausiai: bendrystę, supratimą ir galimybę nebūti vienai.
Šioje erdvėje nereikės apsimesti stipriomis, slėpti ašarų ar teisintis dėl savo jausmų. Kiekviena moteris galės ateiti tokia, kokia tą dieną yra.
Žmonėms, išgyvenantiems artimojo netektį, Renata linki klausytis savo širdies, skirti gedului tiek laiko, kiek reikia, ir nelyginti savo išgyvenimų su jokiais standartais. Svarbiausia – neskubinti savęs.
Prisidėti prie „Tuk tuk širdele“ veiklos galima čia: https://tuktuksirdele.lt