Minint kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus 100-ąjį gimtadienį, antradienį Vilniuje ir Kaune rengiama įvairi jubiliejinė programa. Joje numatyta tarptautinė konferencija, iškilminga šventė, muzikinis sveikinimas ir kitos iniciatyvos.
Ryte Vilniaus rotušėje prasidės Vilniaus universiteto ir sostinės savivaldybės organizuojama konferencija. Joje bus nagrinėjamas V. Adamkaus politinis ir visuomeninis palikimas, jo indėlis stiprinant Lietuvos tarptautinius ryšius ir šalies vietą Europoje.
Konferencijoje dalyvaus buvę Lenkijos ir Ukrainos prezidentai Aleksandras Kwasniewskis ir Viktoras Juščenka, Lietuvos bei užsienio politikos, diplomatijos ir akademinės bendruomenės atstovai. Pranešimą skaitys profesorė Irena Vaišvilaitė, taip pat vyks diskusijos apie prezidentų diplomatiją, naujosios Europos kūrimą ir V. Adamkaus prezidentavimo metus.
Kaune popiet Studentų skvere, šalia Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus, bus surengtas muzikinis sveikinimas. Jo metu skambės Emeriko Gailevičiaus „Prezidento maršas“. Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ inicijuotą kūrinį atliks Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, diriguojamas Giedriaus Vaznio, ir ansamblio „Ainiai“ solistas Vygantas Bemovas.
Vakare Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, vyks iškilmingas prezidento šimtmečiui skirtas renginys.
Prie minėjimo prisidės ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Antradienį jos didžiajame ekrane bus rodomos V. Adamkaus gyvenimo bei veiklos nuotraukos, o pastato kolonos nušvis Lietuvos valstybės vėliavos spalvomis.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais.
Prezidentas, padėjęs Lietuvai įsitvirtinti Vakaruose
Šimtmetį minintį V. Adamkų kartu dirbę politikai prisimena kaip vakarietiškos politinės kultūros atstovą, padėjusį Lietuvai siekti narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO. Jo bičiuliai akcentuoja ne tik politinį palikimą, bet ir V. Adamkaus bei prieš kelerius metus mirusios jo žmonos Almos paprastumą, nuoširdumą bei gebėjimą išlaikyti artimus ryšius.
Operos solistė ir Adamkų bičiulė Birutė Vizgirdienė BNS pasakojo, kad jie niekada nesistengė pabrėžti savo išskirtinumo ir išliko labai žmogiški.
V. Adamkus gimė 1926 metais Kaune. 1944-aisiais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, jis pasitraukė į Vokietiją, o po penkerių metų emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Ten įgijo statybos inžinieriaus specialybę, užėmė aukštas pareigas federalinėje Aplinkos apsaugos agentūroje ir aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, V. Adamkus vadovavo Stasio Lozoraičio prezidento rinkimų kampanijai. 1998 metais jis pats buvo išrinktas šalies vadovu.
Pirmosios jo kadencijos metu Lietuva baigė derybas dėl narystės ES ir gavo kvietimą prisijungti prie NATO. 2004 metais šalis tapo abiejų organizacijų nare.
Strateginis tikslas, kurį pavyko pasiekti
Pirmąją V. Adamkaus kadenciją prezidento patarėju dirbęs kultūrologas Darius Kuolys teigia, kad prezidentas įgyvendino vieną svarbiausių savo politinių siekių – padėjo Lietuvai įsitvirtinti Vakarų organizacijose.
Anot D. Kuolio, dar 1998 metų vasarį, per inauguraciją, V. Adamkus Seime ir Katedros aikštėje paskelbė, kad per savo kadenciją sieks atvesti Lietuvą į ES ir NATO. Nors Vakarų sostinėse dėl šio tikslo būta abejonių, prezidentui pavyko sutelkti skirtingas politines jėgas ir užsienio partnerius.
D. Kuolio vertinimu, Lietuvos sugrįžimas į Vakarus buvo reikšmingas šalies istorijos lūžis. Prezidentas taip pat suprato, kad narystei Vakarų organizacijose reikalingi vidaus pokyčiai: politinis susitarimas, reformos ir kova su korupcija.
Buvęs premjeras Gediminas Vagnorius mano, kad XX ir XXI amžių sandūroje V. Adamkaus politinė figūra Lietuvai buvo ypač reikalinga. Jo teigimu, prezidentas padėjo užsitikrinti tvirtą JAV administracijos palaikymą, nes buvo laikomas vakarietiškas tradicijas ir mentalitetą vertinančiu žmogumi.
G. Vagnorius taip pat išskiria V. Adamkaus ryšius su NATO valstybėmis ir autoritetą. Jo nuomone, V. Adamkų galima vadinti vienijančiu prezidentu, kurio veikla galėtų būti pavyzdys būsimiems šalies vadovams.
Seimo narys Artūras Zuokas sako, kad V. Adamkus Lietuvos politikoje suformavo kitokį valdžios ir visuomenės santykį. Su prezidentu jis susipažino 1993-iaisiais, kai šis vadovavo S. Lozoraičio rinkimų kampanijai. Po kelerių metų A. Zuokas prisidėjo prie aktyvių žmonių telkimo, kad V. Adamkus kandidatuotų į prezidentus.
A. Zuoko vertinimu, V. Adamkus buvo vakarietiškas prezidentas posovietinėje Lietuvoje, o jo kryptį palaikė ir politinės partijos, sutarusios dėl siekio tapti ES ir NATO narėmis.
Vis dėlto 1998 metų prezidento rinkimuose V. Adamkui pralaimėjęs buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pabrėžia, kad šalies integracija į Vakarų organizacijas buvo bendras visų tuo metu veikusių Lietuvos politikų darbas.
Politika, paremta pagarba ir dialogu
D. Kuolys V. Adamkų apibūdina kaip kultūrinį liberalą, kurio pažiūroms įtakos turėjo išeivijos intelektualų judėjimas „Santara-Šviesa“. Šis judėjimas rėmėsi moralios, humaniškos ir žmogaus orumą gerbiančios politikos samprata, pagrįsta susitarimais bei dialogu.
Kultūrologo teigimu, V. Adamkus savo veikla rodė, kad politinė konkurencija nebūtinai turi panaikinti pagarbą žmogui.
A. Zuokas mano, kad iš JAV į Lietuvą sugrįžęs V. Adamkus į šalies politinį gyvenimą atnešė objektyvesnį požiūrį. Jis prezidentą vadina visos Lietuvos vadovu, siekusiu visuomenę telkti, išlaikyti solidumą ir būti teisingu skirtingoms grupėms.
G. Vagnorius taip pat pabrėžia V. Adamkaus pagarbą kitų institucijų įgaliojimams. Pasak jo, prezidentas nesistengė diktuoti Vyriausybės veiklos, o daugiausia dėmesio skyrė užsienio politikai, kurią vykdė sėkmingai.
Politinis konfliktas neužgožė asmeninių santykių
A. Paulauskas, su V. Adamkumi varžęsis 1997–1998 metų prezidento rinkimuose, jį prisimena kaip garbingą oponentą. Jo teigimu, V. Adamkus rinkimų kampanijoje nenaudojo „juodųjų technologijų“, neįžeidinėjo konkurentų ir pristatė savo programą bei nuostatas.
Vėliau, A. Paulauskui tapus Seimo pirmininku, jų santykiai tapo artimesni ir abu politikai kartu sprendė valstybės klausimus. Buvęs Seimo pirmininkas V. Adamkų taip pat apibūdina kaip komandos žmogų, mėgusį sportuoti, bendrą tikslą ir nesiekusį išaukštinti savęs.
G. Vagnorių ir V. Adamkų siejo ne tik bendras darbas, bet ir vienas ryškiausių pirmosios prezidento kadencijos konfliktų. 1999 metų balandžio 19 dieną V. Adamkus pareiškė nepasitikėjimą aštuntosios Vyriausybės premjeru G. Vagnoriumi. Tai įvyko po to, kai premjeras, prezidento vertinimu, praktiškai uždraudė muitinės vadovui Stasiui Stažiui dalyvauti susitikime su šalies vadovu.
V. Adamkus šį sprendimą siejo su sovietinės nomenklatūros palikimu ir kaltino premjerą siekiu kurti paklusnių pavaldinių visuomenę. Balandžio 30-ąją G. Vagnorius atsistatydino.
Praėjus beveik trims dešimtmečiams G. Vagnorius sako nemanantis, kad nepasitikėjimas buvo asmeninė V. Adamkaus iniciatyva. Jis teigia, kad tuo metu buvo kilęs didelis nesutarimas su tuometiniu Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu po nesėkmingų prezidento rinkimų, o iniciatyvos, jo žiniomis, atėjo iš pastarojo.
G. Vagnorius taip pat nurodo, kad V. Adamkus esą priešinosi pakartotiniam nepasitikėjimo siūlymui, tačiau pats premjeras vėliau ėmėsi žingsnių pasitraukti, nes, jo vertinimu, valdančiojoje koalicijoje nebuvo įmanoma dirbti nesutariant su partijų lyderiais.
Nepaisant politinės krizės, G. Vagnorius teigia išlaikęs gerus asmeninius santykius su V. Adamkumi. Kol leido prezidento sveikata, jie susitikdavo renginiuose ir privačiose vakarienėse. G. Vagnoriaus vertinimu, iš pradžių Lietuvos visuomenei mažiau pažįstamas politikas ilgainiui tapo istorine politine asmenybe.
Ilgametės draugystės, kurių nepakeitė nei politika, nei laikas
Vienas artimiausių V. Adamkaus draugų R. Mieželis su būsimuoju prezidentu susipažino po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Vėliau abu išvyko į JAV, kur jų draugystė dar labiau sustiprėjo.
V. Adamkus studijavo statybos inžineriją Ilinojaus technologijos universitete, o R. Mieželis verslo administravimą – Ilinojaus universiteto Čikagos skyriuje. Jų šeimos artimai bendravo, abu dalyvavo lietuviškose iniciatyvose.
R. Mieželis V. Adamkų vadina fantastišku žmogumi ir sako, kad per visą jų draugystę nebuvo atvejo, kai jie būtų susipykę ar pakėlę vienas prieš kitą balsą. Pirmąją prezidento kadenciją dirbdamas vyriausiuoju patarėju jis taip pat teigia, kad su V. Adamkumi buvo lengva bendradarbiauti.
Jo teigimu, tuo metu daug dėmesio skirta Lietuvos priėmimui į NATO ir ES.
B. Vizgirdienė su būsimuoju prezidentu susipažino prieš šešis dešimtmečius Los Andžele. Nuo tada artimai bendravo Adamkų ir Vizgirdų šeimos. Ji mano, kad V. Adamkus pakeitė Lietuvos matomumą pasaulyje ir atvėrė šaliai duris į tarptautinę erdvę.
Pasak B. Vizgirdienės, tapęs prezidentu V. Adamkus ragino išeivijos lietuvius grįžti į Lietuvą ir padėti atkurtai valstybei atsistoti ant kojų.
Už politikos ribų – paprastumas, cepelinai ir pokalbiai apie Lietuvą
A. Zuokas prisimena ne tik prezidento politinę veiklą, bet ir jo paprastumą, žaismingumą bei humoro jausmą. V. Adamkus ir Alma yra A. Zuoko sūnaus krikštatėviai. Tokį pasirinkimą, pasak politiko, paskatino žinojimas, kad paties V. Adamkaus krikštatėvis buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.
A. Zuokas pasakoja, kad V. Adamkus mielai priėmė pasiūlymą tapti jo sūnaus krikštatėviu ir taip pratęsti šią gyvenimo istorijos liniją.
Politikas taip pat prisimena V. Adamkaus mėgstamą gėrimą: viskio, sauso martinio ir alyvuogės kokteilį. Kartais prezidentas svečiams pasiūlydavo ir vyno, tačiau, pasak A. Zuoko, šiuo kokteiliu nepiktnaudžiaudavo.
R. Mieželis pasakoja, kad anksčiau su V. Adamkumi dažnai susitikdavo jo bute Vilniaus Stiklių gatvėje. Abu mėgsta cepelinus ir raudonąjį vyną.
Dėl sveikatos problemų pastaruoju metu draugai bendrauja telefonu, tačiau jų pokalbiuose ir toliau svarbiausia išlieka Lietuva bei jos ateitis. R. Mieželio teigimu, V. Adamkui visą gyvenimą rūpėjo Lietuva, ji jam rūpi ir dabar.