Lapkričio 3 dieną šimtą metų sukaks kadenciją baigusiam prezidentui Valdui Adamkui. Buvę jo patarėjai sako, kad šalies vadovas išsiskyrė gebėjimu ieškoti sutarimo, išklausyti skirtingas nuomones ir išlaikyti pagarbą net politiniams oponentams.
V. Adamkus prezidentu buvo išrinktas du kartus – 1998 ir 2004 metais. Jo bendražygiai pabrėžia, kad jis tapo vienu svarbiausių Lietuvos kelio į Vakarų demokratijos bendriją lyderių, o jo politinis stilius šiandien, stiprėjant poliarizacijai, tampa vis retesnis.
2004–2009 metais V. Adamkaus patarėju dirbęs ekonomistas Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad svarbiausia prezidento savybė buvo pastangos pasiekti konsensusą tarp skirtingai mąstančių žmonių. Tam, anot jo, V. Adamkus skirdavo laiko ir energijos, siekdamas, kad nė viena pusė nesijaustų neišklausyta ar ignoruojama.
1999–2003 metais prezidento atstove spaudai dirbusi žurnalistė ir diplomatė Violeta Gaižauskaitė V. Adamkų apibūdino kaip žmogų, kuriuo buvo galima pasitikėti. Jos teigimu, jis neturėjo to, kas šiandien vadinama „skeletais spintoje“, taip pat nebuvo susijęs su neigiamu sovietiniu paveldu. Tai esą stiprino užsienio partnerių pagarbą ir pasitikėjimą.
Prezidento iškilimas ir Lietuvos kelias į Vakarus
V. Gaižauskaitė pasakojo, kad V. Adamkaus iškilimas į Lietuvos politikos viršūnę buvo savotiškas fenomenas. Dėmesį traukė ne tik jo asmenybė, bet ir sprendimas po daugelio metų, praleistų Jungtinėse Amerikos Valstijose, grįžti į Lietuvą.
Pirmaisiais prezidentavimo metais jis davė daug interviu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai, o žurnalistų prašymų neatsisakydavo. Pasak buvusios atstovės spaudai, visuomenei ir pasauliui buvo įdomu, kad žmogus, JAV sukūręs ryškią karjerą, pasirinko sugrįžti į Lietuvą. Vis dėlto, jos teigimu, nuo gimtosios šalies V. Adamkus niekada nebuvo nutolęs.
V. Gaižauskaitė pabrėžė, kad prezidentas viešumoje ir užkulisiuose elgėsi vienodai. Ji nematė kitokio V. Adamkaus nei tas, kurį matė visa Lietuvos visuomenė. Buvusi prezidento bendražygė jį apibūdino kaip vientisą, sąžiningą, atvirą žmonėms ir juos gerbiantį žmogų.
Anot jos, Lietuva visada buvo V. Adamkaus širdyje, o jo gyvenimo tikslas – matyti laisvą, klestinčią ir pasaulyje gerbiamą valstybę.
G. W. Busho vizitas Vilniuje
Vienu svarbiausių pirmosios V. Adamkaus kadencijos įvykių tapo istorinis JAV prezidento George’o W. Busho vizitas Vilniuje. Jis surengtas netrukus po NATO viršūnių susitikimo Prahoje, kuriame Lietuva ir dar šešios valstybės buvo pakviestos tapti Aljanso narėmis.
Rotušės aikštėje į susirinkusius žmones kreipęsis G. W. Bushas oficialiai pakvietė Lietuvą į NATO ir pabrėžė, kad Aljansas pasirengęs ginti savo nares, o Lietuvą pasirinkusiems priešais taptų ir JAV.
V. Gaižauskaitė prisiminė, kad pasirengimas vizitui buvo sudėtingas. Lietuvos atstovams pasiūlius JAV prezidentui viešai kalbėti Rotušės aikštėje, amerikiečių tarnybos nerimavo dėl saugumo. Lietuvos pusė turėjo įtikinti, kad žmonėms toks susitikimas yra svarbus ir kad jie laukia vizito.
Buvusios atstovės spaudai teigimu, vizito reikšmę mėginta menkinti įvairia dezinformacija, o kai kurie kaimynai nebuvo patenkinti JAV prezidento atvykimu. Vis dėlto Lietuvos institucijų pasirengimas nustebino amerikiečius, todėl V. Gaižauskaitė šį vizitą pavadino vienu sėkmingiausių G. W. Busho apsilankymų šioje Europos dalyje.
Tai iki šiol yra vienintelis atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai Lietuvos ir JAV prezidentai susitiko dvišaliu formatu.
Grįžimas į Prezidento rūmus
2002 metais vykę trečiosios kadencijos prezidento rinkimai išsiskyrė rekordiškai dideliu kandidatų skaičiumi. Nors perrinkimo siekęs V. Adamkus laikytas favoritu, 2003 metų sausį antrajame ture jį įveikė Liberalų demokratų partijos pirmininkas, Seimo narys Rolandas Paksas.
R. Paksas prezidento pareigas ėjo trumpai. Po metų jam buvo surengta apkalta dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, kai išimties tvarka Lietuvos pilietybė buvo suteikta jo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui.
Trims mėnesiams laikinuoju prezidentu tapo tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. 2004 metų birželį surengtuose pirmalaikiuose rinkimuose V. Adamkus, antrajame ture įveikęs ekspremjerę Kazimirą Prunskienę, sugrįžo į Prezidento rūmus dar penkerių metų kadencijai.
Po rinkimų V. Adamkus sakė, kad Lietuva rinkosi tarp Rytų ir Vakarų, o jo pergalė reiškė šalies sprendimą rinktis Vakarus.
R. Vilpišausko vertinimu, pasitikėjimą prezidento institucija padėjo atkurti aktyvūs V. Adamkaus susitikimai su žmonėmis ir įvairiomis visuomenės grupėmis. Prezidentas esą demonstravo neturintis slaptos darbotvarkės ir iš tiesų siekiantis to, apie ką kalbėjo viešai. Prie to prisidėjo ir jo pastangos išklausyti skirtingas nuomones bei ieškoti konsensuso.
Užsienio politikos kryptys išliko iki šiol
V. Adamkaus užsienio politikos centre buvo regioninis bendradarbiavimas. Jo prezidentavimo laikotarpiu įsitvirtino nuolatinės Baltijos šalių vadovų konsultacijos, daug dėmesio skirta Lietuvos ir Lenkijos ryšiams, taip pat aktyviai bendradarbiauta su Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo vadovais.
Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO 2004 metais V. Adamkus siekė, kad valstybė taptų visaverte šių organizacijų nare. R. Vilpišauskas pažymėjo, kad prezidentas rėmė Rytų partnerystės šalių santykių su ES ir NATO plėtrą ir stengėsi, kad Ukrainos, Gruzijos bei Moldovos demokratizacijos pastangos būtų matomos ir palaikomos Vakaruose.
V. Adamkus taip pat tarpininkavo, kai šiose valstybėse kildavo vidaus politinių nesutarimų. 2004 metų pabaigoje, per Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, jis kartu su Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu vyko siekti susitarimo dėl demokratinių reformų ir Ukrainos suartėjimo su Vakarais.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius R. Vilpišauskas teigė, kad antrosios V. Adamkaus kadencijos metu susiformavo pagrindinės Lietuvos užsienio politikos kryptys: parama Rytų partnerėms, bendradarbiavimas su Lenkija, aktyvus vaidmuo ES ir NATO bei transatlantinių ryšių stiprinimas.
Šie prioritetai, anot jo, išliko ir vėliau. Juos tęsė prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip pat prezidentas Gitanas Nausėda. R. Vilpišauskas teigė, kad V. Adamkaus įdirbis turėjo ilgalaikį poveikį, ypač stiprėjant autoritarinės Rusijos agresyvumui. Paskutiniais antrosios kadencijos metais pats V. Adamkus apie tai vis dažniau įspėdavo ES ir NATO kolegas, tarp jų – Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Prancūzijos prezidentą.
Siekė dialogo su visomis partijomis
R. Vilpišausko teigimu, V. Adamkus gebėjo palaikyti konstruktyvų ryšį su skirtingomis parlamentinėmis partijomis, nepaisydamas politinių pažiūrų skirtumų. Prezidentas bendradarbiavo ir su kairės, ir su dešinės partijomis, nors būta tiek sutarimo, tiek nesutarimų.
Jo, kaip nepartinio prezidento, pozicija buvo išlaikyti tam tikrą distanciją nuo visų politinių jėgų. Kartu Konstitucija numato būtinybę bendradarbiauti su valdančiąja dauguma.
Tačiau prezidento perspėjimai ne visuomet buvo išgirsti. Ekonomikai sparčiai augant, V. Adamkus ne kartą ragino Vyriausybes neplanuoti biudžeto deficito ir kaupti perteklių, kuris galėtų būti panaudotas ekonomikos augimui sustojus.
Pasak R. Vilpišausko, šie raginimai buvo ignoruojami. Todėl pasaulio finansų krizės poveikį Lietuvai 2008–2009 metais valdyti buvo sudėtingiau: krizę šalis pasitiko su deficitiniu biudžetu ir prieš Seimo rinkimus smarkiai išaugusiais įsipareigojimais, kuriuos vėliau teko peržiūrėti ir mažinti.
Buvęs patarėjas teigė, kad tai buvo vienas iš atvejų, kai vėliau paaiškėjo, jog prezidento siūlymai buvo pagrįsti, nors tuo metu jų nebuvo paisoma.
Ko iš V. Adamkaus galėtų pasimokyti politikai?
Buvę patarėjai mano, kad dabartiniams politikams iš V. Adamkaus verta perimti gebėjimą išklausyti kitokią nuomonę, nevertinti jos asmeniškai ir telkti žmones dėl ilgalaikių valstybės tikslų.
R. Vilpišauskas pabrėžė, kad prezidentas skatino į nuomonių skirtumus žvelgti ne per asmeniškumų prizmę, o ieškoti sprendimų, kurie geriausiai tarnautų šaliai.
V. Gaižauskaitė išskyrė V. Adamkaus atsakomybės jausmą, pagarbą oponentams ir įsitikinimą, kad politikai turi tarnauti valstybei, o ne savo asmeniniams ar grupiniams interesams.
Jos teigimu, pagarba net politiniam priešininkui, bendravimo kultūra ir gebėjimas politines diskusijas paversti kova dėl idėjų yra sektinas pavyzdys. Tarp svarbiausių V. Adamkaus savybių ji įvardijo atsakomybę, politinę kultūrą, pagarbą žmogui ir nesavanaudišką tarnystę Lietuvai.
Šimtmečio jubiliejų mininčiam V. Adamkui buvę patarėjai palinkėjo sveikatos.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais jis dalyvavo rezistencinėje veikloje, o 1944 metų liepą su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Eichšteto lietuvių gimnazijoje susitiko būsimą žmoną Almą, vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete.
1949 metais V. Adamkus atvyko į JAV. Septintajame dešimtmetyje jis aktyviai įsitraukė į politinę veiklą ir buvo pakviestas dirbti naujai kuriamoje JAV federalinės valdžios aplinkos apsaugos institucijoje – Aplinkos apsaugos agentūroje. Būsimas Lietuvos vadovas taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.