Keturiasdešimt penkerių Aušros Kiznytės gyvenime netrūko skaudžių išbandymų: dvylika metų Krašto apsaugos savanorių pajėgose, keturi susidūrimai su onkologine liga, sudėtingos operacijos, svetimų žmonių paliktos skolos, sunkus darbas emigracijoje ir grįžimas į namus, kuriuose nebuvo net elektros. Vis dėlto Migonių kaime gyvenančią moterį labiausiai apibūdina ne patirtos nelaimės, o jos stiprybė, noras gyventi ir beveik viso pokalbio metu nedingusi šypsena.
Aušra ir toliau kuria ateities planus bei puoselėja svajones. Ji tiki, kad net po sunkiausios nakties ateina rytas.
Gyvenimą kuriasi iš naujo
Migonių kaime, prie seno silikatinių plytų daugiabučio, esančią Aušros gyvenamąją vietą pasitinka ji pati ir trejų metų belgų aviganis Rokis. Šuo į Lietuvą kartu su šeimininke atkeliavo iš Anglijos ir dabar yra jos nuolatinis palydovas, draugas bei nedidelio pasaulio, kurį moteris bando susikurti iš naujo, sargas.
Rokis smalsiai sukiojasi aplink, mėgina palaižyti rankas, o Aušra jį ramina ir kviečia į vidų.
Į antrą aukštą vedančiais stačiais mediniais laiptais pakylame į nedidelį kambarį. Jame – kuklūs baldai, krosnelė ir neseniai išklotas linoleumas. Senas, gerokai nudėvėtas būstas reikalauja daugybės darbų, tačiau Aušra apie būsimus pokyčius pasakoja su šypsena.
Šiemet jos gyvenime atsirado ir svarbi priežastis džiaugtis. Po kelerius metus trukusių skausmų bei nesėkmingų gydymo bandymų gydytojams pagaliau pavyko parinkti tinkamus vaistus. Pirmą kartą per ilgą laiką moteris gali gyventi nejausdama nuolatinio skausmo.
Tai, kas sveikam žmogui galėtų atrodyti savaime suprantama, Aušrai tapo viena didžiausių pastarojo meto pergalių. Norint suprasti, kokia svarbi jai ši permaina, reikia grįžti į jos praeitį.
Po mamos mirties liko tuštuma
Aušra gimė Pasvalyje, o į Migonius atsikėlė maždaug trylikos metų. Ji buvo jauniausia iš keturių dukterų.
Moters prisiminimuose mama buvo šeimos atrama. Todėl jos mirtis reiškė ne tik didelį skausmą, bet ir svarbiausio žmogaus, kuris galėjo padėti bei patarti, netektį. Tėvas buvo gerokai vyresnis už mamą, anksčiau turėjo problemų dėl alkoholio ir jau buvo silpnos sveikatos. Vyresnės seserys gyveno savo gyvenimus, augino vaikus ir turėjo kitų rūpesčių.
Po netekties Aušra liko be realios pagalbos. Ji bandė mokytis, tačiau trūko pinigų vadovėliams, pratybų sąsiuviniams, drabužiams ir kelionėms. Šis laikotarpis paliko ir emocinių žaizdų – ilgą tuštumą moteris šiandien sieja su depresija.
Vėliau, padedama specialistų, ji išvyko į Panevėžį mokytis konditerės amato. Vidurinį išsilavinimą įgijo gerokai vėliau, jau gyvendama Joniškyje ir lankydama suaugusiųjų mokyklą.
Uniforma tapo gyvenimo dalimi
Būdama aštuoniolikos Aušra įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Ji svarsto, kad kariuomenėje galėjo rasti tai, ko trūko namuose: bendrystę, saugumą ir žmones, kuriais galima pasitikėti. Tarnybos draugai jai iš dalies atstojo šeimą.
Moterį domino ir pats kariškas gyvenimas – pratybos, žygiai, miškai, fiziniai išbandymai, ginklai bei amunicija. Ji nemanė, kad dėl to, jog yra moteris, turėtų būti vertinama kitaip ar prašyti lengvatų.
Per dvylika metų savanorystė tapo nebe savaitgalio veikla, o gyvenimo būdu. Pratyboms buvo skiriama pirmenybė, todėl kartais atrodydavo, kad ne tarnyba trukdo darbui, o darbas – kariuomenei. Ten Aušra jautėsi stipri, reikalinga ir sava tarp savų.
Tačiau netrukus jos gyvenimą kardinaliai pakeitė liga.
Nedidelis guzelis per pusmetį išaugo iki kiaušinio dydžio
Pirmieji rimti sveikatos sutrikimai Aušrą užklupo gyvenant Joniškyje ir dirbant kepykloje. Ant rankų atsirado skausmingų pūslelių, vėliau – sunkiai gyjančių žaizdų. Prasidėjo gydytojų konsultacijos, tyrimai ir gydymas.
Vieną dieną duše moteris tarp krūties ir pažasties užčiuopė nedidelį darinį. Šiauliuose atlikus tyrimus, vienas darinys buvo pašalintas ir paaiškėjo, kad jis nepiktybinis. Tačiau krūtyje liko dar vienas, maždaug žirnio dydžio guzelis. Gydytojai rekomendavo jį stebėti.
Laikui bėgant darinys didėjo. Kol buvo gydomi kiti negalavimai, aiškaus atsakymo apie krūtyje esantį guzelį ilgai nebuvo.
Aušra prisimena, kad iš pradžių jis buvo tarsi žirniukas, tačiau per pusmetį išaugo iki kiaušinio dydžio.
Galiausiai buvo atlikta biopsija. Sulaukusi skambučio iš gydymo įstaigos ir išgirdusi, kad turi atvykti pas gydytoją, moteris nujautė, ką tai gali reikšti. Pirmosios jos mintys buvo apie tai, kodėl liga pasirinko būtent ją ir ką ji galėjo padaryti blogo.
Beveik parą Aušra verkė, tačiau vėliau suprato, kad baimė ir ašaros situacijos nepakeis. Jei yra galimybė gydytis, ja reikia pasinaudoti.
Prasidėjo chemoterapija. Pirmuosius seansus ji ištvėrė gana lengvai, bet vėliau atsirado pykinimas, kaulų ir sąnarių skausmai bei didelis jautrumas kvapams. Kai kuriomis dienomis moteris negalėdavo net pažvelgti į maistą ar išgerti mėgstamos kavos.
Vieną rytą ji pabudo ir pamatė, kad pagalvė pilna plaukų. Aušra sako, jog tokio vaizdo, ko gero, nepamiršta nė vienas žmogus.
Nors šiandien moteris tvirtina chemoterapiją ištvėrusi palyginti gerai, ji matė, kaip sunkiai gydymas veikė kitas kartu gydytas moteris, todėl savo patirtį vertina santūriai.
Chemoterapijos kursai buvo kartojami kas tris savaites. Vos organizmas pradėdavo atsigauti, ateidavo laikas kitam gydymui. Vėliau laukė operacija, spindulinis ir biologinis gydymas.
Po operacijos Aušra kurį laiką negalėjo normaliai pakelti rankos ir bijojo, kad toks sutrikimas liks visam laikui. Gydytojas ją nusiuntė į sanatoriją reabilitacijai, kur teko iš naujo mokytis elementarių judesių.
Iš pradžių reabilitacijos pratimus moterys juokais vadino vaikų darželiu, tačiau būtent šis „vaikų darželis“ Aušrai padėjo susigrąžinti rankos funkciją. Po gydymo ji suprato, kad nebegali pernešti net taburetės, nors anksčiau su vyrais bėgiodavo po miškus ir nešiodavo amuniciją.
Tai tapo vienu skaudžiausių jos gyvenimo sukrėtimų. Po dvylikos tarnybos metų pratybos, draugai ir gyvenimas, kuriame ji jautėsi stipri bei reikalinga, liko praeityje. Liga privertė atsisveikinti ne tik su karine uniforma, bet ir su bendruomene, kuri jai buvo tapusi šeima.