Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė pranešė apie skaudžią netektį – mirė jos mama Dainora, sulaukusi 94 metų.
„Ji buvo mano Mokytoja“
Politikė socialiniame tinkle pasidalijo mamos nuotrauka ir prisiminimais apie jos gyvenimą, patirtus išbandymus bei ypatingą ryšį su šeima.
Rasa Juknevičienė rašė, kad visiems trims vaikams mamos vardas buvo toks gražus, jog jie ją dažnai vadindavo Dainora. Kaimynams, artimiesiems ir pastaraisiais metais ją prižiūrėjusioms slaugytojoms ji buvo Dainutė, o dukrai – ir labai gera mokytoja.
Dainora vaikystėje patyrė Sibiro tremties siaubą – ji buvo tarp pirmųjų 1941 metų išvežtųjų. Altajaus taigoje, šaltame barake, ant jos mamos ir paauglės Dainoros rankų mirė mažasis broliukas.
Šeimos tėtis liko Rešotuose, o į Lietuvą jos grįžo dviese. Dainorai mokykla ir universitetas buvo didžiausia svajonė, o mokytoja ji tapo iš pašaukimo.
Pasak R. Juknevičienės, jos močiutė pasakodavo, kad Dainorai vaikystėje mažai rūpėjo mezgimas ar siuvinėjimas – jai reikėjo knygų, nes skaitymas buvo visas jos pasaulis.
Vėliau, R. Juknevičienei dirbant ministerijoje, ją aplankė senų šeimos draugų dukra. Po tėvo mirties tarp knygų ji buvo radusi iš Sibiro atsiųstą laišką. Jį Lietuvon parašė Dainoros mama, prašydama atsiųsti lietuviškų knygų ar laikraščių, kad dukra galėtų mokytis lietuviškai.
Dainora buvo daugelio žmonių „Facebook“ draugė. Jie perduodavo jai linkėjimus ir prašydavo padėkoti už paspaustus „patinka“.
R. Juknevičienė prisiminė, kad mama sakydavo esanti laiminga dėl Lietuvos, tačiau Ukraina jai buvo didelis skausmas. Kartą dukra ją rado verkiančią, kai Dainora sužinojo, jog rusai tremia vaikus.
Atsisveikindama R. Juknevičienė dėkojo mamai ir pabrėžė, kad ji buvo ypatinga ne vien todėl, jog kiekviena mama savo vaikams yra svarbi. Pasak europarlamentarės, ypatinga buvo visa ta karta – jos žmonių likimai, stiprybė ir atsidavimas Lietuvai.