Dailės terapijos poveikis išgyvenant artimojo mirtį yra pagrįstas moksliniais tyrimais. Tačiau būsima psichoterapeutė Renata Tamošiūnaitė nusprendė šį metodą pritaikyti ir žmonėms, netekusiems augintinių, todėl Panevėžyje surengė specialų užsiėmimą.
Į susitikimą susirinkę dalyviai popieriuje perteikė skausmą dėl mirusių šuniukų, kačiukų, triušiukų ir net varnos.
Augintinio netektį bandė išgyventi teptuko potėpiais
Panevėžietės Džiugintos namuose beveik dvejų metų kalytė Diva atsirado praėjus maždaug dviem mėnesiams po mylimo triušiuko Popsytės mirties. Moteris telefone vis dar laiko brangias augintinės nuotraukas.
Džiuginta pasakojo, kad triušytė laisvai vaikščiodavo po namus, pasitikdavo ją grįžtančią iš darbo ir pridarydavo įvairių išdaigų. Vieną dieną po darbo grįžusi moteris Popsytę rado sustingusią.
Ši netektis jai buvo tokia sunki, kad savaitę teko vartoti raminamuosius. Džiuginta teigė jautusi, lyg būtų praradusi tikrą šeimos narį.
Panevėžietė Rima taip pat iki šiol negali pamiršti beveik prieš dvejus metus nugaišusios katytės, su kuria kartu praleido 15 metų. Pasak moters, augintinės mirtį sunkiai išgyveno ir jos anūkai bei sūnus.
Rima kartu su dar keliolika moterų skausmą bandė išreikšti piešdama. Daiva sakė pastebėjusi, kad kūryba padeda nukreipti mintis, o susitikime sutikti bendraminčiai taip pat suteikia palaikymo.
Virginija savo piešinyje pavaizdavo į dausas iškeliaujantį šunelį Norą. Moteris pripažino, kad dėl jo verkė visą savaitę.
Prie užsiėmimo prisijungė ir kitų netekčių išgyvenantys žmonės
Užsiėmimas buvo skirtas būtent žmonėms, praradusiems augintinį. Jį surengė pati su savo augintinio mirtimi susidūrusi būsima psichoterapeutė Renata Tamošiūnaitė.
Ji pasakojo, kad po katės netekties ilgai išgyveno, o aplinkinių nesupratimas, esą tai „tik katinas“, situaciją dar labiau apsunkino.
Į užsiėmimą atėjo ir žmonių, gedinčių artimųjų. Adelė pasakojo, kad tą dieną netikėtai prisiminė prieš kelis dešimtmečius tragiškai mirusią dukrą. Piešinyje ji pavaizdavo save sėdinčią ir galvojančią apie ją.
Moteris prisiminė, kad pamačiusi dukrą po nelaimės buvo laikinai praradusi kalbą. Ji pripažįsta iki šiol ieškanti būdų skausmui sumažinti, todėl nusprendė išbandyti ir augintinių netektį išgyvenantiems skirtą dailės terapiją.
Teptuko ėmėsi ir Vanda, gedinti mirusio sutuoktinio. Ji sakė norinti ką nors pakeisti, nusiraminti ir savo gyvenime vėl atrasti šviesesnių spalvų.
Šeimininkai gedi net dėl varnos
Pasak Renatos Tamošiūnaitės, mokslas patvirtina, kad dailės terapija gali padėti sumažinti emocinius sunkumus ir stiprinti psichinę sveikatą. Liejant spalvas, žmogus gali atpalaiduoti ir paleisti mintis.
Užsiėmime dalyvavusi Ona prisiminė savo varnų šeimos draugę. Ji sakė, kad paukštis buvo labai protingas – net protingesnis už ją pačią. Nors moteris apie ją pasakojo su šypsena, prisipažino, kad varnos ilgisi.
Pasak Onos, paukštis visada tupėdavo medyje ir laukdavo, kol atsidarys durys. Tai reikšdavo, kad šeimininkė eis pas šuniuką ir atneš jam maisto.
Renata Tamošiūnaitė pabrėžė, kad žmonės yra prisirišę prie įvairiausių gyvūnų: užsiėmimo dalyviai gedėjo kačiukų, šuniukų, triušiukų, degu, ežiuko, o šį kartą – ir varnos. Augintinio svarbą lemia žmogaus ryšys su juo.
Specialistės teigimu, kaip ir netekus artimo žmogaus, taip ir praradus augintinį nereikėtų bijoti kreiptis pagalbos, jei jos prireikia.