Spalio 11-osios vakarą Lietuvą pasiekė liūdna žinia – eidamas 78-uosius metus mirė žurnalistas ir redaktorius Henrikas Vaitiekūnas. Televizijos žiūrovams gerai pažįstamo žmogaus netektis skaudžiai palietė žurnalistų bendruomenę. Prisimindami H. Vaitiekūną dalijamės paskutiniu jo interviu naujienų portalui tv3.lt, kuris buvo surengtas 2023 metų lapkritį.
Tuo metu žurnalistas buvo ką tik išleidęs pirmąją knygą „Felčerio užrašai“. Joje, kaip pasakojo autorius, sudėta daugiau nei dešimtis tekstų apie sveikatą, neįprastus faktus ir įvairias gyvenimo įdomybes. H. Vaitiekūnas teigė, kad knyga pirmiausia skirta smalsiems žmonėms, nes joje galima daug ką sužinoti.
Knygos atsiradimą siejo su redakcija
Su H. Vaitiekūnu susitikome žvarbią rudens dieną Vilniaus centre, Gedimino prospekte. Nuo stipraus vėjo pasislėpėme netoliese esančioje jaukioje kavinėje.
Maišydamas kavą pašnekovas juokavo, kad jau buvo pasirengęs neigiamiems atsiliepimams. Vis dėlto 40 metų žurnalistinis darbas, anot jo, užaugino tokią storą odą, kurią sunku pradurti.
Ant knygos viršelio buvo užrašyta, kad leidinyje skaitytojai ras sveikatos patarimų, proto mankštos ir gyvenimiškų pamąstymų. Paklaustas, kodėl po keturių dešimtmečių televizijoje nusprendė rašyti apie sveikatą, H. Vaitiekūnas šią galimybę priskyrė „Lietuvos sveikatos“ redakcijai.
Jis pasakojo, kad pasiilgęs rašymo pats nuėjo į jam nepažįstamą redakciją ir pasiūlė savo paslaugas. Iš pradžių redaktoriai į jį žiūrėjo kritiškai, tačiau po kelių tekstų pasiūlė nuolatinę skiltį. Žurnalistui ypač patiko suteikta kūrybinė laisvė – jis teigė neprisimenąs atvejo, kai jo pasiūlyta tema nebūtų išspausdinta.
Kadangi pats jautėsi esąs gana toli nuo sveikatos srities, redaktorė pasiūlė rašyti iš paciento perspektyvos. Tačiau ilgainiui H. Vaitiekūnas suprato, kad jo tekstai buvo ne vien apie mediciną: jo manymu, su sveikata vienaip ar kitaip susijęs kiekvienas gyvenimo reiškinys.
Knygoje sudėta daugiau nei 70 esė, parašytų per pastaruosius septynerius metus. Tokią struktūrą pasiūlė leidykla, o autorius joje įžvelgė leidinio išskirtinumą – tai žurnalistinio pobūdžio knyga, kokios, jo teigimu, šiandien beveik nebeleidžiamos.
H. Vaitiekūnas atskleidė, kad pasiūlymų išleisti knygą buvo sulaukęs ir anksčiau. Baigęs aktyvią veiklą televizijoje jis gavo net keturis tokius pasiūlymus, tačiau leidėjai norėjo, kad jis rašytų apie televizijos užkulisius. Ši idėja jo nesužavėjo.
Apie knygos naudą anūkams žurnalistas juokavo skeptiškai – vienas iš jų leidinį apžiūrėjo ir pasakė, kad galbūt jį perskaitys. Vis dėlto pats H. Vaitiekūnas džiaugėsi, kad knyga patogi skaityti: jos šriftas buvo pakankamai didelis. Jis manė, kad leidykla sąmoningai pritaikė raides numanomai auditorijai.
Leidinyje pritrūko svarbios dedikacijos
Kai knyga iš spaustuvės jau buvo išėjusi, H. Vaitiekūnas apgailestavo dėl vieno dalyko – joje nebuvo dedikacijos. Tik vėliau jis prisiminė žmogų, kuriam norėjo ją skirti, – gydytoją Filomeną Taunytę.
Jiedu susipažino filmuojant, vėliau ne kartą susitiko, o galiausiai tapo draugais. H. Vaitiekūnas F. Taunytę laikė žmogumi, į kurį pats norėtų būti panašus. Nors ji buvo gydytoja, jos požiūris į sveikatą buvęs netradicinis – ji sakydavo, kad nėra nieko sveikiau už lašinius ir svogūną.
Žurnalistas sakė, kad ir jo paties patarimai dažnai būdavo tokie, kurių pabaigoje vis tiek reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
Knygos tekstai išsiskyrė ne tik temų įvairove, bet ir glaustumu. Į trumpus straipsnius H. Vaitiekūnas sugebėjo sutalpinti netikėtus faktus, įdomybes, keistenybes ir mintis, skatinančias susimąstyti.
Šį gebėjimą jis siejo su televizijos žurnalistikos patirtimi. H. Vaitiekūnas pasakojo, kad knygos redaktorė gyrė trumpus jo tekstus, tačiau pats tai vadino televizijos mokyklos rezultatu.
Vienu jo mokytojų buvo žurnalistas Anatolijus Beriozovas. Tuo metu „Panoramos“ siužetai trukdavo tris minutes, tačiau jauni autoriai dažnai į nustatytą laiką netilpdavo. A. Beriozovas kartą visus siužetus tiesiog nukirpo tada, kai baigėsi trys minutės, todėl tą vakarą žiūrovams buvo parodyti keturi ar penki reportažai be pabaigų. Nors tai buvo nemaloni patirtis, jaunieji žurnalistai suprato pamoką – reikia žinoti, kada skaitytojui ar žiūrovui tekstas gali tapti nebeįdomus.
Tekstus kūrė tarsi dėliodamas kaladėlių bokštą
„Felčerio užrašuose“ buvo galima rasti ir faktų, skatinančių mankštinti protą, ir gyvenimiškos patirties, ir patarimų, kaip rūpintis sveikata.
H. Vaitiekūnas juokėsi, kad kartais perskaitęs savo tekstą pats pagalvodavo, kaip gerai jis parašytas, o tada prisimindavo, kad autorius buvo jis pats.
Rašydamas žurnalistas mėgo žaisti skaitytojo dėmesiu. Teksto kūrimą jis prilygino bokšto statymui iš kaladėlių: pirmiausia reikia sukaupti daug informacijos, o vėliau skirtingas detales sujungti į vieną visumą.
Jo teigimu, žurnalistas retai ką nors sukuria visiškai iš nieko – jis turi surinkti esmę iš įvairių šaltinių ir įprastuose reiškiniuose pastebėti tai, ko kiti nepamato. H. Vaitiekūnas prisiminė, kad skaityti pradėjo labai anksti. Tėvai, nerimaudami, jog penkerių metų vaikas perskaito per daug, bandydavo iš jo atimti knygas, tačiau tuomet jis ėmėsi laikraščių.
Romanai jo niekada netraukė taip, kaip dokumentinė literatūra. Savo gyvenimo mokytoju H. Vaitiekūnas vadino Ernestą Hemingvėjų. Nors dėl šrifto dydžio ne visas knygas jam buvo lengva skaityti, skaitymo pomėgio jis neatsisakė.
Asmeninė patirtis atvedė ir į savanorystę
H. Vaitiekūnas pripažino, kad apibendrinti gyvenimo reiškinius vyresniam žmogui lengviau, nes jam padeda sukaupta patirtis. Jaunam žmogui gali netrūkti žinių ir smalsumo, tačiau dažnai stinga būtent gyvenimiško suvokimo.
Per gyvenimą žurnalistas ne kartą susidūrė su sveikatos problemomis. Dėl onkologinės ligos ir kitų negalavimų Santaros klinikos jam buvo tapusios beveik antraisiais namais. Vis dėlto apie savo sveikatą pasakoti jis nemėgo, todėl asmeninės patirties į tekstus įpynė nedaug.
H. Vaitiekūnas sakė neturįs priekaištų gydytojams. Jis pabrėžė, kad pasveikti padėjo ne jo pavardė, o palankiai susiklosčiusios aplinkybės ir geri specialistai. Žurnalistas teigė praktiškai du kartus galėjęs būti palaidotas, tačiau taip nenutiko. Vienam gydytojui jis buvo užrašęs, kad be jo nebūtų ir šios knygos.
Paklaustas apie geros sveikatos paslaptį, H. Vaitiekūnas iš pradžių nusijuokė ir tokį klausimą pavadino nereikalingu. Vis dėlto jis pateikė savo paaiškinimą, paremtą juodu humoru: esą jau kelis kartus turėjo mirti, todėl kažkoks dangaus ar pragaro apskaitininkas tikriausiai jį priskyrė mirusiesiems ir vėliau pamiršo.
Tačiau svarbiausias jo patarimas skambėjo kitaip: apie ligas nereikėtų nuolat pasakoti kaimynams, sutuoktiniams ir artimiesiems. Anot H. Vaitiekūno, tokių pasakojimų klausytojai dėl sergančio žmogaus išgyvena, bet dažnai negali niekuo padėti, o pats pasakotojas tik dar labiau save apsunkina. Jis taip pat manė, kad nuolatinis kalbėjimas apie ligas gali jas tarsi prisikviesti.
Sukaupta patirtis H. Vaitiekūnui buvo svarbi ne tik rašant. Jis savanoriavo pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje POLA ir buvo vienas iš žmonių, kuriems pacientai bei jų artimieji galėjo paskambinti pasikalbėti. Prie jo pavardės savanorių sąraše buvo nurodyta: „Galite skambinti bet kada“.
H. Vaitiekūnas sakė džiaugiąsis tokiais skambučiais, nes kiekvienas panašią ligą patyręs žmogus turi ką pasakyti kitam. Jis stengdavosi sergančiuosius nuraminti, pasakodamas, kad pats dirba, o jo pažįstamas, sirgęs ta pačia liga ir jos forma, šiandien pramogauja su vandens slidėmis. Žurnalistas tikėjo, kad toks pokalbis gali suteikti žmogui vilties ir padėti jam atsitiesti.
Svajonė – neįprastas vadovėlis žurnalistams
H. Vaitiekūnas pabrėžė, kad svarbu rūpintis ne tik kūnu, bet ir nuolat lavinti protą. Jei skaitant pasitaiko nesuprantamas žodis, jis rekomendavo iš karto išsiaiškinti jo reikšmę. Pats žurnalistas tokių žodžių nepraleisdavo – nesvarbu, ar juos pamatydavo knygoje, internete, ar išgirsdavo gatvėje.
Jis ragino nebijoti pripažinti, kad kažko nežinai, ir kartu nepamiršti įvertinti žmonių, kurie žino daugiau. H. Vaitiekūnas pastebėjo, kad visuomenė neretai nemėgsta tų, kurie yra geriau informuoti.
Paklaustas apie galimą antrąją knygą, žurnalistas sakė, kad medžiagos jai veikiausiai pakaktų, tačiau ji nebūtų tokia įdomi kaip pirmoji. Tuo metu jis turėjo kitą idėją – norėjo parašyti knygą-vadovėlį žurnalistams.
Vienas jo pašnekovas perspėjo, kad vadovėliams taikomi derinimo su ministerijomis reikalavimai. Tačiau H. Vaitiekūnas į tai žvelgė su humoru: jo manymu, pakaktų leidinį pavadinti „netikru“ arba „apytiksliu“ vadovėliu žurnalistams ir tuomet būtų galima rašyti laisvai.