Tanatopraktikai aprengia mirusiuosius, pasirūpina jų išvaizda po mirties ir padeda artimiesiems išgyventi vieną sunkiausių gyvenimo etapų. Tačiau kas vyksta už laidojimo namų durų ir ar ilgainiui galima priprasti prie nuolatinio susidūrimo su mirtimi?
Žmonės dažniausiai mato tik galutinį rezultatą – tvarkingai paruoštą karstą ir ramiai atrodantį velionį. Vis dėlto tam, kad žmogus būtų tinkamai išlydėtas į paskutinę kelionę, darbuotojams tenka įdėti nemažai pastangų, rašo fakt.pl.
Aprangą dažniausiai parenka šeima
Varšuvoje veikiančių laidojimo namų „Mortis“ savininkas Arturas Uziębło teigia, kad vienas svarbiausių visos paslaugos etapų yra velionio paruošimas.
Pasak jo, per ceremoniją svarbiausias žmogus yra mirusysis, todėl siekiama, kad tą dieną jis atrodytų kuo geriau.
Apie 90 proc. atvejų drabužius šeimos atneša pačios. Dažniausiai pasirenkami kostiumai, kostiumėliai arba kiti šventiški drabužiai. Kai kurie vyresni žmonės aprangą laidotuvėms būna paruošę dar gyvi.
Arturas Uziębło pasakoja, kad dažniausiai taip elgiasi vyresni nei 80 metų žmonės – jie iš anksto nusiperka kostiumą ar kostiumėlį būtent šiai progai.
Jei paaiškėja, kad pasirinkti drabužiai netinka arba yra per maži, darbuotojai padeda artimiesiems surasti kitą aprangą.
Jauno muzikanto atsisveikinimas išsiskyrė iš kitų
Tačiau ne kiekvienas nori būti palaidotas tradiciniais juodais drabužiais. Vienas toks atvejis laidojimo namų savininkui ypač įsiminė.
Tai buvo jaunas muzikantas, kurio šeima siekė, kad paskutinis atsisveikinimas atspindėtų jo gyvenimą.
Arturas Uziębło prisimena, kad gauta apranga labiau priminė sceninį kostiumą nei įprastus laidojimo drabužius. Ji buvo ryški ir spalvinga, nes šeima norėjo, kad vyras būtų aprengtas taip, kaip eidavo į sceną susitikti su publika.
Pašnekovas pabrėžia, kad laidojimo namų darbuotojai neturėtų vertinti tokių pasirinkimų. Jei žmogus buvo menininkas, jį ir reikėtų prisiminti tokį, koks jis buvo. Laidotuvės, jo teigimu, turėtų atskleisti mirusiojo asmenybę.
Pomirtinei išvaizdai svarbiausia praktika
Velionio parengimas neapsiriboja drabužių parinkimu. Dar atliekama kosmetinė priežiūra, sutvarkomi plaukai ir imamasi priemonių sulėtinti po mirties vykstančius natūralius procesus.
Nors siūloma nemažai įvairių mokymų, Arturas Uziębło mano, kad tokio darbo esmė – praktinė patirtis.
Jis aiškina, kad kiekvienas kūnas reaguoja skirtingai. Net daugybė baigtų kursų negali pakeisti darbo patirties: vienas žmogus po dviejų savaičių šaldymo kameroje gali atrodyti beveik taip pat, kaip gyvas, o kitam natūralūs irimo procesai išryškėja jau po kelių dienų.
Kai kuriais atvejais darbuotojai artimiesiems atsargiai pasiūlo atsisakyti atsisveikinimo prie atviro karsto.
Sprendimo už šeimą jie nepriima – tik paaiškina aplinkybes ir galimas pasekmes, nes kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į tokį vaizdą.
Pašnekovas perspėja, kad sunkus paskutinio atsisveikinimo vaizdas gali ilgam, o kartais ir visam gyvenimui įsirėžti į atmintį. Todėl stengiamasi, kad velionis atrodytų ramiai ir oriai.
Prie mirties priprasti neįmanoma
Mirusiojo paruošimas yra tik viena šio darbo dalis. Ne mažiau svarbus ir bendravimas su žmonėmis, išgyvenančiais skaudžią netektį.
Nors dažnai manoma, kad laidojimo sektoriaus darbuotojai privalo būti itin stiprios psichikos, Arturas Uziębło su tokiu požiūriu nesutinka.
Jis dažnai išgirsta, kad po daugelio metų tokio darbo žmogus turėtų tapti emociškai atsparus. Tačiau pašnekovas tikina, kad prie mirties priprasti neįmanoma ir ilgainiui jausmai neišnyksta.
Jo vertinimu, artimojo mirtis yra netektis, kurios negalima lyginti su kitomis gyvenimo patirtimis. Automobilį galima suremontuoti ar įsigyti kitą, daugelį dalykų įmanoma atkurti, tačiau prarasto laiko atsukti nebegalima. Tai, pasak jo, didžiausia žmogui tenkanti netektis.
Šią veiklą jis vadina misija
Laidojimo namų savininkas pripažįsta, kad savo darbo nelaiko vien pajamų šaltiniu.
Jo teigimu, šios profesijos negalima paversti vien pinigų uždirbimo priemone – rinkos realybė tai greitai parodytų. Pats Arturas Uziębło šį darbą labiau vertina kaip misiją padėti žmonėms išgyventi sunkiausias emocijas.
Darbuotojų vaidmuo, pasak jo, svarbus ne tik organizuojant ceremoniją. Nuo jų priklauso ir tai, kokį prisiminimą apie tą dieną išsaugos artimieji.
Jis taip pat prisiima atsakomybę už tai, kokie žodžiai bus pasakyti ir ar atsisveikinimas liks tik liūdna patirtis, ar taps ir prasminga, gražia ceremonija.
Šiame darbe ypač svarbu tai, kad klaidoms beveik nėra vietos. Laidotuvių negalima pakartoti ar surengti iš naujo – darbuotojai turi tik vieną galimybę.
Darbo krūvis taip pat būna nepastovus: kartais dienos praeina beveik be užsakymų, o vėliau pagalbos vienu metu prireikia kelioms šeimoms. Tada tenka spręsti spūsčių kapinėse, vėlavimų ir kitų netikėtų situacijų problemas, o kai kada – improvizuoti.
Net iškilus sunkumams, šeima neturėtų jų pajusti. Darbuotojai privalo išlikti ramūs ir padėti artimiesiems pereiti šią dieną taip, kad viskas vyktų pagal planą.