Laidotuvių giedotoja Sonata Palenskienė šioje srityje dirba daugiau nei 30 metų. Nors per tą laiką keitėsi artimųjų pageidavimai, repertuaras ir pats požiūris į atsisveikinimą, moteris pabrėžia: svarbiausia laidotuvėse nėra muzikinis pasirodymas. Daug didesnę reikšmę turi malda, pagarba mirusiajam ir nuoširdus ryšys su jo artimaisiais.
Į giedotojų pasaulį ją atvedė mama
S. Palenskienė pasakoja, kad šiemet skaičiuoja daugiau nei tris dešimtmečius, praleistus laidotuvių giedotojos darbe. Šią veiklą ji pradėjo paskatinta mamos, kuri giedoti ėmė netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Būdama 18 metų Sonata sulaukė mamos pasiūlymo pabandyti prisijungti. Iš pradžių ji kartu su giedotojais vaikščiojo, klausėsi ir stebėjo, ar ši veikla jai tiks. Moteris sako greitai supratusi, kad jai patinka, todėl išmoko giedoti ir net baigusi mokslus liko šioje srityje.
Pašnekovei tai nėra vien darbas. Būdama tikinti, ji laidotuvių giedojimą vertina ir kaip dvasinę veiklą. Vis dėlto nuolatinis susidūrimas su artimųjų netektimi nėra lengvas.
Pandemija pakeitė atsisveikinimo tradicijas
Per daugiau nei 30 metų S. Palenskienė pastebėjo, kad laidotuvių giedojimas tapo gerokai mažiau populiarus. Jos teigimu, didžiausią lūžį sukėlė COVID-19 pandemija.
Anksčiau giedojimas buvo itin paklausus, tačiau po pandemijos jo užsakymų pradėjo smarkiai mažėti. Giedotojos manymu, žmonės tuo metu įsitikino, kad atsisveikinti galima ir be įprastų apeigų, todėl dalis prie ankstesnių tradicijų nebegrįžo.
Kartu pasikeitė ir artimųjų lūkesčiai. Jie daugiau dėmesio skiria paslaugos kokybei bei nori, kad atsisveikinimas atitiktų šeimos pageidavimus. Tačiau S. Palenskienė sako, kad net ir netobulai atlikta nata nėra svarbiausia – kur kas reikšmingiau rasti tinkamą žodį ir pajusti ryšį su žmogumi tuo sunkiu metu.
Tradicines giesmes keičia šviesesnė muzika
Pasikeitė ir laidotuvių repertuaras. Prieš 30 metų jame beveik vien karaliavo senosios šermenų giesmės, o dabar artimieji dažniau renkasi šiuolaikiškesnius ir šviesesnius kūrinius. Giedotoja teigia, kad kai kurių senųjų giesmių žodžiai žmonėms atrodo pernelyg žiaurūs.
Tradicinės giesmės visiškai neišnyko – daliai šeimų jos tebėra svarbi atsisveikinimo ir tikėjimo dalis. Tačiau ne visi laidotuves suvokia kaip religinę apeigą. Kai kuriems svarbesnė muzikinė nuotaika, todėl pasirenkamas smuikas, violončelė ar kiti instrumentai.
Norėdama išlikti šioje srityje, giedotoja prisitaiko prie skirtingų klientų poreikių. Vis dėlto tradicijų ji nėra linkusi atsisakyti. Paklausta, ką patartų artimiesiems, Sonata sako, kad vakare būtinai turėtų būti giedami Žemaičių Kalvarijos Kalnai. Ji pabrėžia, kad nebūtina rinktis seniau įprastą ilgąjį variantą – su kiekviena šeima tariamasi, kiek laiko žmonės gali išbūti.
Anksčiau Kalnų giedojimas galėdavo užsitęsti net kelias valandas, tačiau šiandien tokios ilgos apeigos pasirenkamos rečiau. S. Palenskienė primena, kad šios giesmės yra ne vien muzikinė programos dalis, bet ir tikėjimo išraiška.
Giedojimas kainuoja nuo 220 iki 400 eurų
Vienos nustatytos laidotuvių giedojimo kainos nėra. Galutinę sumą lemia kelionė, giedančių žmonių skaičius, pasirinkti instrumentai ir apeigų trukmė.
Pasak S. Palenskienės, dažniausiai paslauga kainuoja nuo 220 iki 400 eurų. Pavyzdžiui, dviejų žmonių giedojimas, kai naudojamos tik kanklės, kainuoja mažiau nei didesnės komandos pasirodymas su smuiku ar kitais instrumentais. Ilguosius Kalnus dviese giedoti sudėtinga, todėl tokiais atvejais kartais reikia daugiau žmonių.
Kainos per metus keitėsi dėl ekonominės padėties, infliacijos ir didėjančių mokesčių, tačiau, kaip teigia giedotoja, jas stengiamasi kelti palaipsniui. Ji taip pat atsižvelgia į artimųjų finansines galimybes.
Jeigu šeimai sudėtinga susimokėti, tačiau tikėjimas ir Kalnų giedojimas jai yra labai svarbūs, S. Palenskienė ieško kompromiso. Tokiais atvejais gali būti pritaikyta nuolaida, o esant itin sunkiai situacijai paslauga suteikiama ir nemokamai.
Jaunų žmonių netektys paliečia labiausiai
Per ilgus darbo metus giedotojai teko dalyvauti daugybėje skirtingų atsisveikinimų. Ji sako, kad artimųjų netektį lengviau priimti tada, kai miręs žmogus nugyveno ilgą gyvenimą. Visiškai kitokia situacija susidaro netikėtos mirties atveju, ypač kai miršta jaunas žmogus.
Avarija ar staigi liga šeimą užklumpa taip netikėtai, kad artimieji kartais net nespėja suvokti, kas įvyko. Tokie atsisveikinimai paveikia ir daug metų šį darbą dirbančius žmones.
S. Palenskienė prisimena atvejų, kai artimųjų skausmas būdavo toks stiprus, kad giedoti tapdavo beveik neįmanoma. Kartais žmonės, atsigulę ant karsto, klykdavo, o giedotojoms gerklę užspausdavo gumulas. Tuomet tekdavo tik groti, nes nė viena nebegalėdavo dainuoti.
Moteris pripažįsta, kad kai kurių žmonių skausmą parsineša ir namo. Per daugelį metų matytos netektys pakeitė jos pačios požiūrį į gyvenimą. Kasdien matydama, koks jis trapus, ji vis dažniau susimąsto, kokią prasmę turi pyktis, pinigai ar turtai.
Nuo sunkių emocijų padeda atsiriboti
Nors kitų žmonių netektys ją stipriai paveikia, S. Palenskienė išmoko atskirti darbą nuo asmeninių jausmų. Ji sako, kad įprastose laidotuvėse tarsi užsideda širmą ir ateina atlikti savo pareigos. Jei kiekvienu atveju atiduotų visas emocijas, ilgainiui pati palūžtų.
Po sunkių dienų jai padeda sportas, meditacija, malda ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Tikėjimas leidžia į mirtį pažvelgti kitaip – kaip į natūralią gyvenimo dalį.
Po daugiau nei 30 metų šiame darbe giedotoja įsitikinusi, kad atsisveikinimo prasmę lemia ne instrumentų skaičius, giesmių trukmė ar išleista pinigų suma. Svarbiausia, kad jis būtų prasmingas mirusiajam ir artimiesiems, o greta muzikos išliktų pagarba bei nuoširdus žmogiškas ryšys.