Psichoterapeutė ir knygų autorė Rasa Andrikienė dar kartą susidūrė su alopecija – liga, dėl kurios netenkama plaukų. Prieš penkerius metus ji per dvi savaites prarado visus galvos plaukus, tačiau vėliau jie pradėjo augti. Dabar, sulaukusi 45-erių, kaunietė pastebėjo, kad liga sugrįžo, o šįkart plaukai beveik visiškai nuslinko vos per kelias dienas.
Nors apie alopeciją Rasa jau žinojo nemažai, pasikartojusi liga sukėlė ne mažiau skausmingų išgyvenimų. Moterį apėmė liūdesys, pyktis ir noras suprasti, kodėl viskas kartojasi. Jai buvo ypač sunku suvokti, kad nors pati padeda kitiems geriau pažinti save, atsakymo apie savo situaciją rasti negali.
Šįkart plaukai nuslinko per tris dienas
Pirmą kartą su alopecija Rasa susidūrė būdama 40-ies. Liga jai buvo negirdėta, todėl staigus plaukų slinkimas tapo dideliu šoku. Per dvi savaites ji neteko visų plaukų ir maždaug dvejus metus gyveno visiškai be jų. Vėliau plaukai ataugo, tačiau buvo retesni ir silpnesni nei anksčiau.
„Dabar man 45-eri ir jie vėl nuslinko. Šį kartą, grubiai tariant, per tris dienas“, – pasakoja R. Andrikienė.
Atsigręžusi moteris suprato, kad plaukai pradėjo retėti dar anksčiau, tačiau ligos sugrįžimą pajuto labai greitai. Vieną dieną šukuodamasi ji pastebėjo, kad šepetyje lieka neįprastai daug plaukų. Netrukus jų ant galvos buvo taip mažai, kad tapo sudėtinga įprastai išeiti į viešumą.
Rasa prisimena, kad sekmadienį dar buvo svečiuose, o pirmadienį šepetys jau buvo pilnas iškritusių plaukų. Antradienį ji išvyko ieškoti peruko.
Kai kurie žmonės jai sakė, esą peruko pirkimas reiškia pasidavimą. Tačiau Rasa su tuo nesutinka: jos teigimu, perukas – tai būdas prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.
Moteris svarsto, kaip nutiko, kad būdama 40-ies turėjo storus ir sveikus plaukus, o dabar jau penkerius metus susiduria su jų netekimu. Ji pripažįsta, kad vyksta procesas, kurio pati nesupranta ir su kuriuo nesusitvarko.
Antrasis ligos sugrįžimas buvo dar skausmingesnis
Pirmą kartą diagnozė Rasą ištiko netikėtai, o šįkart ji jau žinojo, ko galima tikėtis. Vis dėlto ankstesnė patirtis nepadėjo lengviau priimti pokyčių. Priešingai, antrasis susidūrimas su alopecija sukėlė dar daugiau emocinių išgyvenimų.
Pasak Rasos, pirmąkart ją apėmė šokas, o šįkart – labai didelis liūdesys ir klausimas, ką ji daro ne taip.
Po pirmojo epizodo moteris kreipėsi į gydytojus, atliko daugybę tyrimų, tačiau aiškios priežasties, kodėl pradėjo slinkti plaukai, taip ir neišgirdo. Šįkart ji taip pat tikrinosi sveikatą ir atliko kraujo tyrimus.
Maždaug dvi savaites Rasa išgyveno ypač sunkų laikotarpį. Ją lydėjo pyktis ir liūdesys, o labiausiai slėgė tai, kad negali suprasti, kas vyksta su ja pačia.
Nors yra parašiusi tris psichoterapines knygas ir žmonės į ją kreipiasi kaip į atsakymų galinčią suteikti specialistę, sau atsakymo ji neranda.
Rasa taip pat atkreipia dėmesį, kad psichologinės pagalbos specialistams nebūtinai lengviau susidoroti su asmeniniais sunkumais. Jos teigimu, specialistai kartais net gali geriau save apgauti: tai, ką greitai pastebi klientuose, patys sau paaiškina taip, kad atrodytų, jog viskas gerai.
Antakių ir blakstienų neturi jau penkerius metus
Alopecija paveikė ne tik Rasos galvos plaukus. Antakiai ir blakstienos neataugo dar po pirmojo ligos epizodo, todėl jų moteris neturi jau penkerius metus.
Vis dėlto ji išmoko prisitaikyti prie pasikeitusios išvaizdos. Rasa įsigijo kelis perukus, mokosi juos tinkamai užsidėti ir ieško sprendimų, padedančių jaustis geriau. Antakių išvaizdai ji pasirinko tatuiravimą, o blakstienų liniją paryškino permanentiniu makiažu. Dėl to, jos teigimu, aplinkiniai net nesupranta, kad ji neturi blakstienų.
Psichoterapeutė pabrėžia, kad perukų kainos gali labai skirtis, todėl ne kiekviena šeima gali įsigyti kokybišką gaminį. Jai ypač skaudu girdėti apie vaikus ir paauglius, netekusius plaukų dėl alopecijos, kai jų artimieji neturi pakankamai pinigų perukui.
Rasos manymu, tokia pagalba turėtų būti lengviau prieinama, o perukų kompensavimo galimybės – platesnės.
Tyrimai aiškios priežasties neatskleidė
Po pirmojo susidūrimo su liga Rasa konsultavosi su specialistais Vilniuje ir Kaune. Ji atliko visus paskirtus tyrimus, tačiau jų rezultatai buvo geri, o konkreti plaukų slinkimo priežastis liko nenustatyta.
Moteris prisimena, kad gavusi tyrimų atsakymus sužinojo, jog jie puikūs. Profesorės asistentė jai patarė daugiau būti gryname ore ir vengti streso. Toks atsakymas Rasos nenuramino, nes ji tikėjosi suprasti, kas vyksta, ir sužinoti, ką galėtų daryti, kad plaukai nustotų slinkti.
Vėlesni tyrimai taip pat aiškaus atsakymo nepateikė. Moteris yra girdėjusi apie eksperimentinius vaistus. Iš pradžių jai buvo paskirta steroidų – juos vartojant plaukų slinkimas sustojo, tačiau tokio gydymo neįmanoma tęsti neribotą laiką. Baigus vartoti vaistus, vėliau nuslinko visi kūno plaukai.
Ši patirtis Rasai leido suprasti, kaip sunku gyventi nežinant, ar plaukai kada nors ataugs, ir nuolat baiminantis, kad liga gali sugrįžti.
Tikslios alopecijos atsinaujinimo priežasties ji įvardyti negali. Rasa svarsto apie emocinės būsenos ir streso įtaką, tačiau pabrėžiama, kad tai yra jos asmeninis vertinimas, o ne nustatyta ligos priežastis.
Ragina neleisti ligai sustabdyti gyvenimo
Kalbėdama apie žmones, susiduriančius su alopecija, Rasa pirmiausia išskiria vaikus ir paauglius. Anot jos, šiuo laikotarpiu itin svarbus artimųjų palaikymas, padedantis priimti pasikeitusią išvaizdą ir neprarasti pasitikėjimo savimi.
Ji primena, kad plaukų netekimas nekeičia žmogaus vertės ir neturėtų tapti priežastimi atsisakyti planų, santykių ar svajonių. Rasos teigimu, nei meilė, nei sėkmė, nei laimė nepriklauso nuo išvaizdos – svarbu, kaip žmogus jaučiasi.
Nors pati dar išgyvena sudėtingą laikotarpį, moteris stengiasi priimti naują realybę ir ieško būdų jaustis gerai. Ji pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta, tačiau liga neturėtų atimti galimybės gyventi visavertį gyvenimą.
Rasa sako, kad šiandien daug ką galima paslėpti, be to, yra labai gerų perukų. Svarbiausia, jos manymu, neleisti alopecijai sustabdyti gyvenimo.
Pati psichoterapeutė ir toliau rašo bei dalijasi mintimis su skaitytojais. Neseniai ji išleido ezoterinę pasaką „Saraja“, kviečiančią trumpam atsitraukti nuo kasdienybės ir pasinerti į kitokią realybę.
Rasa mano, kad tradicinė medicina gali atsakyti ne į visus klausimus, todėl jų verta ieškoti ir kitur – ramiai, tačiau atkakliai. Pokalbį ji užbaigia viltimi, kad galiausiai viskas bus gerai.