Viešumoje įsiplieskęs žurnalisto Andriaus Tapino ir prezidento Gitano Nausėdos konfliktas sulaukė didelio dėmesio. Prezidentūra neapsiribojo šalies vadovo sprendimo nedalyvauti minėjime paaiškinimu – į kritiką atsakė aštriai, todėl kilo klausimų, kodėl pasirinktas būtent toks komunikacijos būdas.
Ginčas prasidėjo dėl prezidento sprendimo
A. Tapinas suabejojo, ar G. Nausėda negalėjo suderinti darbotvarkės taip, kad dalyvautų V. Adamkaus minėjime. Žurnalistas priminė ir ankstesnę paties G. Nausėdos kritiką prezidentei Daliai Grybauskaitei, kai dėl techninių kliūčių ji negalėjo nuvykti į Latvijos nepriklausomybės šimtmečio minėjimą. Tuomet G. Nausėda buvo sakęs: „Būčiau, jei reikia, ir su dviračiu nuvažiavęs.“
Į šiuos žodžius Prezidentūra sureagavo griežtai. Ji pareiškė, kad A. Tapino pozicija rodo nepagarbą valstybei ir Prezidento institucijai. Taip pat pabrėžta, jog prezidento darbas ginant Lietuvos interesus yra neatsiejamas nuo pagarbos V. Adamkui.
Toks atsakas diskusiją tik dar labiau įkaitino ir paskatino svarstyti, ar ginant prezidento sprendimą nebuvo pasirinktas pernelyg konfrontacinis tonas.
Ekspertas įžvelgė sąmoningą taktikos pokytį
Politinės komunikacijos ekspertas M. Lapinskas teigė, kad šis atvejis nėra paprastas dviejų asmenų apsikeitimas replikomis. Jo vertinimu, A. Tapinas ir G. Nausėda viešojoje erdvėje remiasi skirtingais galios šaltiniais: žurnalistas turi auditoriją ir visuomeninę įtaką, o prezidentas – institucijos autoritetą.
Pašnekovas situaciją apibūdino kaip dviejų lygiaverčių veikėjų susidūrimą: vienas disponuoja populiarumu, kitas – instituciniais svoriais.
M. Lapinsko teigimu, pastaruoju metu pasikeitė prezidento ir jo komandos reakcija į kritiką. Užuot rinkęsi tylą ar dar kartą atsiprašę, jie, eksperto manymu, nusprendė išbandyti agresyvesnę strategiją. Jis neatmetė, kad tokiam stiliui įtakos galėjo turėti ir tarptautinės politinės tendencijos, tarp jų – Donaldo Trumpo pavyzdys.
A. Tapinas nuo kritikos taip pat nesitraukia. Ekspertas mano, kad griežtas Prezidentūros atsakas greičiausiai buvo apgalvotas, įvertinus galimą visuomenės reakciją ir tikslinę auditoriją.
M. Lapinsko svarstymu, Prezidentūra galėjo nuspręsti, kad tylus atsiprašymas šįkart būtų žalingesnis nei bandymas kritikui atsakyti tuo pačiu tonu.
Aštresnė reakcija galėjo išplatinti Tapino kritiką
Nors Prezidentūra siekė apginti šalies vadovą, jos atsakas galėjo suveikti ir priešinga kryptimi. Užuot leidusi ginčui savaime nurimti, pati institucija prisidėjo prie to, kad apie jį išgirstų dar daugiau žmonių.
M. Lapinskas atkreipė dėmesį, kad svarbu ne vien tai, kiek žmonių jau stebėjo A. Tapino pasisakymus, bet ir kokią naują auditoriją pasiekė Prezidentūros atsakymas.
Eksperto vertinimu, sustiprinti jau girdimą A. Tapino balsą sudėtinga, tačiau aštresnė institucijos reakcija galėjo į diskusiją įtraukti žmones, kurie apie žurnalistą anksčiau nebuvo girdėję. Be to, prezidento atsakas kai kuriems galėjo tapti priežastimi viešai išreikšti palaikymą šalies vadovui.
Vis dėlto pati kritika dėl to neišnyko. Konfliktas tapo matomas platesnei visuomenės daliai, o papildomo dėmesio sulaukė abi pusės.
Politikui konfliktas gali kainuoti daugiau
Vertindamas galimas pasekmes, M. Lapinskas atskyrė reputacinę ir politinę kainą. Jo teigimu, visuomenės veikėjui aštrus bendravimas nebūtinai smarkiai kenkia, tačiau politikui tokia situacija gali turėti didesnių padarinių.
Ekspertas pabrėžė, kad kritikuojant politiką neužtenka vien išryškinti jo sprendimų trūkumus – reikėtų pasiūlyti ir alternatyvą. Priešingu atveju auditorijai gali pasirodyti, kad konfliktas tėra būdas pritraukti dėmesį. M. Lapinskas tokį kritiką palygino su „YouTube“ kanalu, kuris visus vertina neigiamai, bet nepasiūlo jokio sprendimo.
Jo manymu, šiuo metu visuomenę labiau domina pats susidūrimas nei politinės jo aplinkybės. Žmonėms lengviau suprasti viešas dramas, o sprendimų ir politikos niuansai dažnai lieka nuošalyje.
Buvo galima rinktis ramesnį atsakymą
M. Lapinsko teigimu, Prezidentūra galėjo konfliktą valdyti kitaip. Užuot asmeniškai puolusi kritiką išsakiusį žurnalistą, ji galėjo išsamiau paaiškinti prezidento vizito Vokietijoje aplinkybes, jo reikšmę Lietuvai ir priežastis, dėl kurių G. Nausėda nedalyvavo minėjime.
Toks atsakymas būtų leidęs išvengti papildomos konfrontacijos ir sumažinęs tolesnės eskalacijos tikimybę. Tačiau pasirinktas priešingas kelias – į kritiką reaguoti dar griežčiau.
Ekspertas šį sprendimą pavadino sąmoningu įsitraukimu į konfliktą. Kadangi tokio atsakymo parengimas veikiausiai pareikalavo laiko ir svarstymų, Prezidentūros reakciją, jo nuomone, reikėtų vertinti ne tik kaip emocingą atsaką, bet ir kaip apgalvotą komunikacijos strategiją.
M. Lapinskas taip pat neatmetė, kad tokios politinės dramos gali turėti ne vien neigiamų padarinių. Vieni žmonės gali nusivilti prezidento ir jo komandos pasirinktu tonu, tačiau kiti dėl to gali labiau susidomėti politiniais procesais. Vis dėlto lieka neatsakyta, ar Prezidentūros įsitraukimas į asmeninius viešus konfliktus padeda išlaikyti institucijai įprastai priskiriamą autoritetą.