Ruduo į kiemus atneša ne tik spalvingus lapus ir derliaus gėrybes, bet ir vėsesnius rytus, primenančius apie artėjančią žiemą. Kol gamta ruošiasi ramybės laikotarpiui, veją dar reikėtų tinkamai paruošti šalčiams, kad pavasarį ji vėl sužaliuotų.
Apie svarbiausius paskutinius vejos priežiūros darbus rašoma „Linas Agro“ pranešime žiniasklaidai.
Lapai vejoje gali pridaryti žalos
Agronomas ir kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas teigia, kad ankstyvą rudenį patręštai ar atsėtai vejai dar būtina skirti dėmesio. Pirmiausia reikėtų reguliariai surinkti nukritusius lapus ir vaisius.
Po storu lapų sluoksniu žolė negauna pakankamai šviesos ir oro, o susikaupusi drėgmė sudaro palankias sąlygas grybinėms ligoms. Pūvantys vaisiai taip pat gali lemti vejos iššutimą. Jei rudenį šios atliekos nepašalinamos, pavasarį vietoje vientisos žalios dangos gali atsirasti plikų plotų, kurių atkūrimui prireiks laiko ir papildomų išlaidų.
Surinkus lapus, veją dar reikia nupjauti. Agronomė ir „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pažymi, kad paskutinio pjovimo data priklauso nuo oro sąlygų bei žolės augimo. Jei ruduo šiltas, veją gali tekti pjauti ir lapkritį.
Prieš žiemą žolės nereikėtų nupjauti pernelyg trumpai, tačiau taip pat negalima jos palikti aukštos. Ilga žolė po sniegu gali išgulti ir sudaryti sąlygas ligoms, o per trumpa tampa jautresnė šalčiui bei sunkiau peržiemoja. Optimalus aukštis – maždaug 4–5 centimetrai.
Trąšos ir kalkės gali padėti sustiprinti veją
Vejos paruošimas žiemai neapsiriboja pjovimu ir lapų grėbimu. R. Kanevičienė rekomenduoja pasirūpinti paskutiniu rudeniniu tręšimu, tačiau būtina pasirinkti tinkamos sudėties trąšas.
Rudenį turėtų dominuoti kalis ir fosforas. Ypač svarbus fosforas, nes jis stiprina augalo šaknis ir padeda vejai geriau pasiruošti žiemai. Tręšti reikėtų atsižvelgiant į orus ir žolės augimą, o ne vien į kalendorių. Lapkritį ir gruodį trąšų naudoti jau nereikėtų.
T. Gurskas taip pat siūlo rinktis trąšas su geležies sulfatu – jos padeda kovoti su samanomis. Vis dėlto barstant būtina saugoti trinkeles, bortelius ir kitus kietus paviršius. Ištirpęs geležies sulfatas ant jų gali palikti sunkiai pašalinamų rudų dėmių.
Vien tręšimo gali nepakakti, jei dirva yra pernelyg rūgšti. Tokiu atveju veja prasčiau pasisavina maistines medžiagas, silpnėja ir užleidžia vietą samanoms. Todėl rūgščią dirvą rudenį patariama kalkinti.
Kalkes geriausia išbarstyti prieš lietų. Jei lietaus nėra, po barstymo plotą reikėtų gausiai palaistyti, kad veikliosios medžiagos įsigertų į dirvą. Rekomenduojama norma – 5 kg granuliuotų kalkių vienam arui, tačiau ją galima padidinti iki 10 kg. Kalkes galima berti rankomis arba specialiu barstytuvu.
Svarbu išlaikyti 2–3 savaičių pertrauką tarp trąšų ir kalkių naudojimo.
Žiemą būtina įvertinti sniego sankaupas
Žiemą vejos priežiūros darbų sumažėja, tačiau jos būklei vis dar turi įtakos oro sąlygos. T. Gurskas ragina vertinti ne tik sniego kiekį, bet ir tai, ar žemė po juo yra įšalusi.
Ant įšalusios žemės sniegas vejai sukuria kitokias sąlygas nei ant minkšto grunto. Jei dirva dar neįšalusi, po sniego sluoksniu žolė gali pradėti šusti. Todėl susidariusių didelių pusnių nereikėtų ignoruoti – jas pašalinus galima sumažinti riziką, kad pavasarį teks atkurti pažeistus vejos plotus. Jei žemė kieta ir įšalusi, įsikišti nereikia.
Rudens darbų pabaigoje verta pasirūpinti ir vejos priežiūros įranga. Po sezono žoliapjovę reikėtų išvalyti, sutepti jos detales, pagaląsti peilius ir paruošti kitam sezonui. Tai leis pavasarį darbus pradėti sklandžiau.